Mano darbas baigėsi apie 21 valandą, darbo diena buvo sunki, pavargau. Su draugu prieš laisvą dieną nusprendėme apsipirkti, su pirkiniais atėjome į stotelę laukti autobuso. Užsikalbėjome, buvo šalta, nudžiugau pagaliau išvydusi autobusą, greit šokau į jį.
Pavažiavus kelias stoteles susizgribau, kad nėra mano rankinės. Maniau, gal kur šalia draugo. Ir, o ne, jos nebuvo!
O toliau jau viskas vyko žaibo greičiu: draugas lėkė atgal vietą, stabdė pakeleivingą mašiną iki stotelės, aš ištikta šoko, be raktų, tik su telefonu, vilniečio kortele kišenėj. Viskas aplink sustojo, tik įkyrios mintys, kad dabar tai jau viskas: rankinėje ir grynieji pinigai, ir kortelės, ir daiktai, ir netgi kortelės PIN kodas.
Kaip pasiutusi skambinėjau, rašinėjau draugui. Maniau: „Gal vis tik pasiseks, gal dar ras stotelėj rankinę, gal niekas nesuspėjo paimti.“ Kur tau, viltys žlugo, draugas pranešė, kad nėra. Rankinėje likęs kitas telefonas, į jį skambinama, nieko, niekas nekelia. Galvoju: „Va, dabar tai jau viskas.“
Tada skambučiai į 112, pagaliau sujungė su policija, atvažiavo, nieko nepešė. Skambutis į banką, kad užblokuotų korteles. O laukimas žudė. Kaip tyčia sąskaita pasibaigė, skambinti negaliu, draugui rašau žinutes (juk už durų sėdžiu, net į namus įeiti negaliu).
Jau buvau praradusi viltį, kad atsiras rankinė su visomis mano santaupomis. Praėjo kone valanda, tyla. Verkiu krokodilo ašaromis, kaip galėjau būti tokia žiopla ir palikti stotelėje rankinę su visais daiktais. Nerealu, gyvenime tokia išsiblaškiusi nebuvau.
Viltys, kad perskambins paėmęs žmogus, dingo. Aprimau, kai banke pasakė, kad daugiau operacijų nevykdyta, pinigai kortelėje.
Pagaliau suskambo ir telefonas, paskambino žmogus, radęs mano mantą. Ir štai su draugu jau važiuojam iki mano geradario namų.
Ir štai jau namuose, šiltai, patinę paakiai nebe tokie patinę, esu be galo laiminga, kad yra sąžiningų žmonių, kurie nelinkę savintis kitų daiktų. Žmogus net feisbuke bandė manęs ieškoti, kad susisiektų. Iš dėkingumo norėjau bent pinigais atsilyginti, neėmė.
Žmonės, tikėkite, gėris yra ir prašom nelaikyti PIN kodų piniginėse, nes gali ir nepasisekti taip, kaip kad man pasisekė. O gerajam žmogui labai AČIŪ už didelę širdį, už tai, kad buvo žmogiškas.
Nesmagu, kad neturiu jokių kontaktinių duomenų, tikrai būčiau važiavusi dar sykį, bent saldainių nuvežusi už tokį (mano akimis) žygdarbį.
Sėkmės Jums, esate nuostabus žmogus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
