Kitos trys palatoje gulinčios ligonės daugiau kaip parą turėjo kęsti psichologinį diskomfortą. Ikimirtinė agonija buvo baisi.
Palatoje nuolat keitėsi lankytojai, prie mirštančios moters verkė artimieji... Baigtis buvo aiški – tai tik laiko klausimas.
Svetur gyvenanti draugė apsistojo mano namuose. Dieną praleisdavo ligoninėje, vakare pareidavo namo. Kitą dieną sugrįžusi iš ligoninės draugė parnešė žinią, kuri mane pritrenkė.
Pasirodo, tai, kad mirties agonijoje besiblaškanti moteris buvo bendroje palatoje, – dar ne visas siaubas. Kur kas baisiau, kai mirusiosios artimiesiems bei tos pačios palatos ligonėms buvo pasakyta, jog kūnas dar kelias valandas turės gulėti savo lovoje ir tik tada bus išvežtas į morgą. Tokia esą tvarka.
Mano manymu, tokios sveikatos būklės ligoniai turėtų būti ne širma atitverti, o gulėti atskiroje palatoje. Nejaugi tokia didelė ligoninė neturi specialių palatų, kur iš karto galima būtų išvežti mirusį žmogų?
Tai ne tik etikos reikalas, bet ir orumo, pagarbos ligoniams bei jų artimiesiems klausimas. O dabar – kažkoks nužmogėjimas!
* * *
VUL Santariškių klinikų vyriausioji specialistė ryšiams su visuomene Gitana Letukienė pažymėjo, kad skaitytojos iškelta problema yra didelė ir apima visą Vilniaus regioną.
„Kiekvieno paciento mirtis – be galo sunkus išgyvenimas ne tik jo artimiesiems, bet ir ligoninės personalui.
Nuo 2012 m. VUL Santariškių klinikose mirštančių pacientų skaičius padaugėjo trečdaliu dėl to, kad senstant gyventojams ir vykstant sveikatos reformai į mūsų ligoninę pakliūva pačios sudėtingiausios būklės pacientai iš visos Lietuvos.
Pradėjus įgyvendinti ūminio galvos smegenų insulto klasterį Lietuvoje, kurio tikslas – laiku išgelbėti ūminį insultą patyrusius ligonius skubiai atliekant trombolizės ar trombektomijos procedūrą (t.y. pašalinant trombą iš smegenų kraujagyslių), Neurologijos centre padaugėjo pacientų. Iš kitos pusės, į šį ir kitus ligoninės skyrius pacientai patys pageidauja patekti, nors būklė nėra labai sunki, bet jiems būtini kvalifikuoti tyrimai.
Santariškių klinikos yra III (aukščiausio) lygio paslaugas teikianti įstaiga ir ne mūsų misija užtikrinti slaugą bei paliatyviąją pagalbą. Vilniuje yra susiklosčiusi tokia situacija, kad nepaprastai trūksta slaugos paslaugas ir paliatyviąją pagalbą teikiančių įstaigų ar tokių vietų kitose ligoninėse.
Santariškių klinikų administracija jau ne pirmus metus kelia šį skaudų klausimą tiek Vilniaus miesto savivaldybėje, tiek bendraudama su slaugos paslaugas teikiančiomis sveikatos priežiūros įstaigomis. Mūsų klinikos inicijuoja bendradarbiavimo sutarčių tarp įstaigų pasirašymą ir keitimąsi informacija apie laisvas vietas, kad spręstų problemas, kurios aktualios visam Vilniaus miestui.
Santariškių klinikose galioja tvarka, pagal kurią merdintys pacientai yra atskiriami nuo kitų. Trūkstant laisvų vienviečių palatų, į kurias dėl vietų stokos negalime visų suguldyti, statoma širma, taip suteikiant privatumo. Personalas iš paskutiniųjų reaguoja į kiekvieną konkrečią situaciją – atsiradus nors menkiausiai galimybei, merdinčius pacientus perkelia į atskiras palatas, gerbdami jų ir šalia esančiųjų privatumą bei orumą.
Deja, Vilniaus miesto realybė yra tokia, jog slaugos reikalingi pacientai dažnai atsiduria Santariškių klinikose, nes slaugos ligoninėse tiesiog trūksta vietų. Todėl raginame savivaldybę kuo greičiau spręsti šią problemą.
Nuoširdžiai tikimės, jog tiek savivaldybės, tiek ligonių kasų, tiek visuomenės informavimo priemonių bei pacientų pastangos pakeisti esamą situaciją netrukus duos rezultatų ir Santariškių klinikų medikai atliks tretinio lygio įstaigai priskiriamas funkcijas, o slaugos paslaugos bus tiekiamos tam numatytose įstaigose“, – skaitytojos laišką komentavo G.Letukienė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
