Vienas dalykas, kurį jai leidau (po ilgų abejonių), – tai susikurti paskyrą feisbuke. Bet prieš tai mes ilgai diskutavome ir sudarėme sąrašą taisyklių, kurių ji turės laikytis.
Taisyklės buvo tokios:
1. Nepriimti į draugus jokių nepažįstamų žmonių ir juo labiau nesusirašinėti su jais žinutėmis.
2. Apie visus įtartinus bandymus užmegzti su ja ryšį perspėti mane arba brolį.
3. Nedėti apie save jokios asmeninės informacijos, pavyzdžiui, kad išvyksta atostogauti.
4. Neįžeidinėti kitų vartotojų ir su jais nesirieti, nepamėgti jokio puslapio, prieš tai nepasitarus su mumis, kol neįsitikinsime, kad ten pateiktas turinys yra jai tinkamas.
Dukra sutiko su visomis sąlygomis, brolio padedama susikūrė anketą ir labai džiaugėsi. Pasitikėjau savo vaiku. Maniau, kad ji pakankamai sąmoninga. Nepamiršdavau priminti taisyklių, stebėjau, kokias fotografijas ji įkelia, kaip bendrauja, todėl maniau, kad viskas gerai.
Vieną dieną sūnus pasiūlė patikrinti, kaip ji laikosi mūsų susitarimų. Iš pradžių buvau prieš, nenorėjau nepasitikėti, bet po keleto nugirstų ir perskaitytų istorijų, kaip mergaitės papuola į prekiautojų žmonėmis ir pedofilų tinklus, sutikau. Kaip tik pasitaikė patogi proga. Aš ir sūnus išvažiavom aplankyti savo mamos į kitą miestą, dukra su tėčiu liko namuose.
Vakarop drauge su sūnumi sėdom prie močiutės kompiuterio. Jis greitai ir lengvai susikūrė dar vieną paskyrą. Pasivadino „Edva nesvarbu“, amžius – 25. Kad sustiprintų įspūdį, sūnus įkėlė keletą fotografijų. Dvi su prašmatniais automobiliais, vieną su pusiau apsinuoginusia mergina, o tada pakvietė dukrą draugauti.
Atsimenu, kaip juokėmės pamatę tokį prisistatymą. Buvau tikra, kad ji ignoruos kvietimą, jei nėra tikra, kad šitą žmogų pažįsta. Juk šimtą kartų su dukra kalbėta apie prekybą žmonėmis, kaip svarbu saugoti asmeninę informaciją nuo nepažįstamųjų, nes ne visi jie geri žmonės.
Bet koks buvo mano nustebimas – dukra net nedvejodama priėmė tą neegzistuojantį vaikiną į draugus. Dar blogiau buvo tai, kad ji atsakė į jo žinutes. Vos pakalbinta, net nedvejodama. Per valandą sūnus sugebėjo iš jos ištraukti aibę informacijos, kurią blogi žmonės galėtų lengvai panaudoti saviems tikslams.
Skaičiau jų susirašinėjimą ir man plaukai šiaušėsi. Apsimetęs, kad lankė tą pačią muzikos mokyklą, sūnus sužinojo, kada dukra ten eina, kada grįžta ir kokiu keliu. Kada ir kiek laiko ji būna namuose viena, kada mes su vyru grįžtame iš darbo, o kada mūsų nėra.
Pradėjęs kalbą apie naminius gyvūnėlius ir hobius, sužinojo, apie kokias dovanas ji svajoja, kokius drabužius labiausiai mėgsta dėvėti, kur ir kada atostogauja, kur buvome išvykę praeitą vasarą. Papasakojo, kad Kalėdas švenčiame pas močiutę, o tuo metu namai yra tušti!
Išsiaiškino, kur ir kuo mes dirbame, kurioje gatvėje yra mūsų namas. Net tai, kokiu maždaug automobiliu važinėjame! Laimei, dukra nepasakė tikslaus adreso, tai būtų išvis viršūnė.
Praktiškai po valandos bendravimo nepažįstamas žmogus jau būtų žinojęs, kada mano vaikas mažiausiai apsaugotas, koks maždaug mūsų pragyvenimo lygis, kada namuose nieko nėra ir kaip ją palenkti savo pusėn, jei to prireiktų.
Tada sūnus nusprendė pabandyti dar blogesnius dalykus. Jis pamažu, aptakiai pradėjo kalbas apie meilę tarp vyro ir moters. Tikėjausi, kad po tokių klausimų pagaliau suveiks nors kažkokie dukros saugikliai ir ji pagaliau baigs šitą pokalbį, bet ir čia prašoviau.
Kiek vaikiškai pasimaiviusi dukra ramiausiai pradėjo susirašinėti ir šia tema. Nors niekada nesu kėlusi rankos prieš savo vaikus, kilo nenugalimas noras pašokti iš vietos, lėkti į namus ir gerai ją prilupti.
Kai pamačiau, kad pokalbis gali nuvesti nežinia kur, liepiau sūnui viską užbaigti. Kankino tik viena mintis – ar ilgai jam būtų reikėję kalbinti dukrą, kad ji sutiktų, pavyzdžiui, atsiųsti savo nuotrauką iš pajūrio, kur pozuoja tik su maudymosi kostiumėliu? Ar sugebėtų gauti jos telefono numerį?
Kai uždarė kompiuterį, sūnus tepasakė: „Nu ir durnelė. Negalvojau, kad ji tokia!“ ir aš sutikau su jo mintimis. Pasirodo, visos mūsų kalbos apie saugumą, visi susitarimai mano dukrai buvo tik tušti žodžiai.
Į namus grįžome kitą dieną, abu su sūnumi labai nekokios nuotaikos. Pirmas dalykas, kurį padariau, paklausiau dukters, ar nieko įdomaus nenutiko per vakar. Ji nekaltai žiūrėdama man tiesiai į akis pasakė „ne“.
Tada paklausiau, o kaip susirašinėjimas su „Edva nesvarbu“? Ar ji ir dabar nenori nieko man papasakoti? Sužinojusi, kad čia buvo mūsų mintis, ji dar pabandė man iškelti sceną, kad su ja taip pasielgėme, bet brolis greit ją nugesino. Paskui apsiverkė, atsiprašinėjo...
Dabar nebežinau, kaip pasielgti. Aišku, už tokį elgesį ji bus nubausta ir su bausme sutinka be ginčių. Po ilgo ir sunkaus pokalbio visgi suprato, ką padarė ir kiek vos neišpliurpė nepažįstamam.
Lyg ir pasimokė, lyg ir suprato, ko nereikia daryti, lyg ir nereikėtų toliau drausti bendrauti feisbuke ir turėti savo paskyrą, bet vis tiek nesijausiu rami, matydama ją sėdinčią prie kompiuterio.
Mieli tėveliai, kad ir kaip pasitikėtumėte savo vaikais, raskite būdų patikrinti, ką ir su kuo jie veikia virtualioje erdvėje. Manau, dauguma būsite nustebinti, kaip ir aš.
Ir Jūs sprendėte dilemą dėl vaiko elgesio feisbuke? Pasidalinkite savo pasakojimu. Jūsų laiško laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
