Ji vieniša mama, turi suaugusį sūnų, kuris dar neiškritęs iš motinos lizdo. Turi darbą. Pati vairuoja. Ji nepaiso patarimų kreiptis psichiatro ar psichologo pagalbos. O suaugusio ir jau žilo plauko sulaukusio žmogaus nepriversi to daryti. Mano dukra nėra bloga: ir aplanko dažnai, ir nuperka visko, ir namus sutvarko. Vis pabrėžia, kokia ji gera, kokia nuostabi. Nori viską ir visus kontroliuoti, viską žinoti, reguliuoti. Netgi liguistai. Jei kas nors jai paprieštarauja, ji labai labai skaudžiai reaguoja, kartais net prasideda isterijos priepuolis: ji pradeda trūkčioti, kratytis, purtytis.
Dažnai prikalba visokių nesąmonių, prieštarauja tik tam, kad prieštarautų, nuolatos įrodinėja, kokia ji teisi, nors net neįsigilina į situaciją.
Kartais ji kalba užsikirsdama, nuolat kartoja žodžius, jų neištaria, ima bėgti seilės. Priepuolio metu dukra taip pat yra apsišlapinusi...
Paskui nurimsta, kartais aplinkinių ima atsiprašinėti, ką prikalbėjusi. Sako, kad taip nemano, o kodėl taip elgėsi, negali paaiškinti. Dar po kiek laiko ji ima teigti, kad apskritai taip nesakė, kad aplinkiniai išsigalvoja.
Apskritai, jos atmintis labai suprastėjo. Pati pasakojo, kad užsirašinėja net nereikšmingas smulkmenas, kurios nutiko dieną. Visą laiką ji tokia nebuvo, tik pastarąjį dešimtmetį. Gyvenime ji turėjo nemažai traumų, įvairių nesėkmių, be to, labai kompleksuoja dėl išvaizdos. Dabar dukra turi gerbėją, su kuriuo retsykiais pabendrauja. Tas gerbėjas kartą pagyrė, kad jos gražios kojos. Ji tuo nepatikėjo, pagalvojo, kad iš jos tyčiojasi ir prasidėjo isterijos priepuolis. Maniau, kad tas simpatija daugiau su ja nenorės susitikti. Tada ji ėmė kaltinti kažkokią bendradarbę ar pažįstamą, kuri neva yra kažką negražaus pasakiusi apie jos kojas.
Kartais duktė būna labai vangi, lėtai mąsto, reikia pasakyti kelis kartus, kol suvokia. Bijau, kad darbo neprarastų, nes jis yra protinis.
Pykstasi su draugėmis, jos nesupranta, kas dukrai yra. Be to, mano duktė labai nepakanti. Pavyzdžiui, ji labai blogos nuomonės apie poras, kurios nėra įteisinusios santykių, tyčiojasi iš seksualinių mažumų, nors ir pati turėjo draugę, su kuria, pavadinkime, siejo ypatingi ryšiai.
Kai minėtoji draugė ją paliko, dukra visai išsikraustė iš proto. Kiek žinau iš anūko, slapčia prisigerdavo, o kartais jau iš darbo pareidavo gerai pagėrusi.
Labiausiai neramu dėl to, kad ji grasina žudytis. Ima rėkti, kad ją išvedė iš kantrybės ir kad ji pasitrauks iš gyvenimo. O išvesti iš kantrybės ją gali bet kas. Net telefono skambutis, jei tuo metu nelaukia kokio nors žmogaus skambučio ar apskritai nenori, kad tas žmogus skambintų. Nors vėliau ji pati gali tam žmogui skambinti ir aprėkti: „Palik mane ramybėje!“
Sakau aš jai: „Vaike, tu pati neskambinėk, jei nori, kad tave ramybėje paliktų“. Tada ji jau ant manęs įsiunta ir ima kartoti: „Šneki kaip dainuoji, šneki kaip dainuoji, šneki kaip dainuoji“. Su motina panašūs santykiai būdavo.
O kartais kitokie priepuoliai būna. Pasakysi žodį, ji įsižeis, lyg norėtų ką sakyti, bet neprakalba, tik mykia, lūpos virpa žiūri piktomis akimis.
Kaip ją įkalbėti gydytis? Ji visiems atsako, kad nori ją „durne padaryti“, manipuliuoti, uždaryti į psichiatrinę ligoninę ir taip toliau.
Manau, kad su tokiomis problemomis susiduria ne vienas, kai mato, kad artimajam yra blogai, bet nežino kaip padėti, nes kategoriškai atsisakoma bet kokio vizito pas psichiatrą ar psichologą, atsisakoma gultis į psichiatrinę.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
