Mokausi 8 klasėje. Už pusmečio rašysime standartizuotus testus. Kaskart sprendžiant kokį nors uždavinį ar tiesiog nagrinėjant temą, mokytojai dažnai užsimena, jog tai gali būti standartizuotame teste.
Iš tiesų, čia nėra nieko blogo. Bet jei per pamoką apie tai užsimenama bent vieną kartą, o per dieną būna septynios pamokos, mes turime įsiminti 7 skirtingų dalykų uždavinius ar temas.
Na, ir kas čia blogo, pagalvosite? Be to, kad turime ruoštis standartizuotiems testams, mes taip pat ruošiamės kontroliniams ir savarankiškiems darbams.
Ar jūs bent pagalvojate, kiek mokinys per dieną turi įsiminti? Negana to, namų darbai, projektai ir privalomų knygų skaitymas.
Bet šiame laiške norėjau papasakoti apie mokytojus. Beveik kiekvieną pamoką rašome savarankiškus darbus, apklausas. Tai labai didelis krūvis! O ką jau kalbėti, kad klausimai tuose darbuose būna patys netikėčiausi. Juk neįmanoma prisiminti visos pamokos nuosekliai, o kai per dieną jų būna net septynios! Per savaitę maždaug trisdešimt penkios. Skaičius susidaro nemažas.
Kai matau savo tėvelius, grįžtančius penktą valandą namo ir turinčius laisvą vakarą, jiems labai pavydžiu. O ką darau aš? Grįžusi namo pradedu ruošti namų darbus, baigiu tik vėlai vakare. Bet šita tema jau plačiai apkalbėta visų.
Vėl grįžtu prie mokytojų. Šie mano, jog jų dalykas mums turi būti pats svarbiausias. Ir taip mano kiekvienas mokytojas.
Labai džiaugiuosi kai kuriais pedagogais, kurie supranta vaikus ir leidžia šiek tiek atsipūsti per jų pamoką, bet kiti mokytojai neleidžia net minutėlei atsikvėpti. Nesvarbu, kad ką tik parašėme kontrolinį darbą, iki skambučio liko vos kelios minutės, bet mokytoja pradėjo aiškinti naują temą.
Galų gale, kiekvienam dalykui yra atskiras mokytojas, kaip mokinys gali išmokti visų dalykų?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
