To, kas mano sūnui nutiko Vokietijos kepykloje, nenorėtų patirti nė vienas

Mano sūnus emigravo. To, kas jam nutiko svetimoje šalyje, nenorėtų patirti nė vienas emigrantas. Šia istorija pasidalyti jis leido tik todėl, kad ir kiti sužinotų, kas gali atsitikti bandant rasti savo laimę svetur.

Vaikų nuotaikos buvo tikrai nekokios. Graži svajonė buvo kitokia, nei pasirodė realybėje.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Vaikų nuotaikos buvo tikrai nekokios. Graži svajonė buvo kitokia, nei pasirodė realybėje.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Ema

Dec 7, 2016, 8:34 PM, atnaujinta Feb 9, 2018, 11:59 PM

Taigi nedidelė įžanga. Mano sūnus į užsienį išvažiavo ne po studijų. Kurį laiką jis bandė užsikabinti ir čia, Lietuvoje. Ir jam sekėsi gana neblogai. Įsidarbino viename Kauno restorane virėjo padėjėju.  Per metus nuo paprasto virėjo padėjėjo pakilo iki gamybos vadovo. Alga taip pat didėjo proporcingai einamoms pareigoms.

Labai stebėjausi tokia greita jo sėkme. O jis vis atsakydavo: „Nėra ko snausti.“

Atrodytų, džiaukis sėkme, gyvenk ir žvenk. Bet ne.

Sūnus tuo metu gyveno su mergina, kurios netenkino nei jo alga, nei pareigos. Neva dirba daug, namie būna mažai, o atlygis, jos manymu, per menkas. Ji pareikalavo palikti darbą ir išvažiuoti į užsienį, kur mokama daugiau. Sūnus pakluso ir išėjo iš to darbo, bet į užsienį tuo metu neišvažiavo. Rezultatas – mergina jį paliko.

Vyriškos ambicijos neleido grįžti į ankstesnį darbą, todėl jis susirado kitą vienoje Kauno gamykloje. Po kiek laiko jo gyvenime atsirado nauja mergaitė. Jie išsinuomojo Kaune butą ir bandė kabintis į gyvenimą. Jiems nepavyko.

Abejų jaunuolių atlyginimų neužteko padoriai pragyventi Kaune ir jie, pavargę nuo nuolatinio nepritekliaus, nutarė emigruoti.

Kurią šalį parinkti?

Sūnaus draugo motina gyvena Vokietijoje. Ten ji nuomoja namus kitiems emigrantams ir padeda susirasti darbą. Už dokumentų sutvarkymą ir darbo sutartį jie ima mokestį – 300 eurų iš žmogaus. Gyvenamoji vieta vienam žmogui namo kambaryje kainuoja 250 eurų. Dviem žmonėms kambarys atsieina 500 eurų. Virtuvė ir tualetas bendri.

Tokių pinigų jaunuoliai neturėjo. O dar reikėjo pinigų pragyventi. Todėl jie nutarė važiuoti padirbėti sezoninio darbo. Rado pasiūlymų Norvegijoje. Ten pusantro mėnesio skynė uogas.

Užsidirbę pinigų išvažiavo į išsvajotąją Vokietiją. Sūnaus draugo motina ištesėjo duotą žodį, apgyvendino ir rado darbą. Tiesa, darbas buvo mažiausiai apmokamas, nes nei sūnus, nei jo mergina visiškai nemokėjo vokiškai. Įsidarbino  kepykloje, esančioje 20 kilometrų nuo namų.

Vokietijoje tokių kepyklėlių – ant kiekvieno kampo. Sūnus iš pradžių dirbo kroviku. Bet vėliau, pasitempęs nugarą ir negalėdamas kilnoti sunkių dėžių, pradėjo naktimis kepti bandeles ir tepti sumuštinius. Jo mergina tvarkė patalpas ir pardavinėjo bandeles.

Darbas nemokant kalbos buvo tikrai nelengvas. Ypač sūnaus merginai, kai jai reikėdavo dirbti prie kasos. Sako: „Ateina vokiečiai, paprašo ko nors, o aš nieko nesuprantu. Šalia dirbanti vokietė dar šaiposi, kol galiausiai parodo, ko prašo pirkėjas.“ Toks elgesys be galo žemino.

O ir gyvenimas išnuomotame būste neteikė džiaugsmo. Kituose kambariuose gyvenantys emigrantai prisigeria, kelia triukšmą, neleidžia išsimiegoti nei dienomis, nei naktimis. Sūnus pareina iš naktinės pamainos ir negali pailsėti. Bet niekam nerūpi. O dar tas bendras nuolat apvemtas tualetas ir dušas, kurio niekas nenori tvarkyti savo paskirtu laiku.

Svajonė virto našta

Vaikų nuotaikos buvo tikrai nekokios. Graži svajonė buvo kitokia, nei pasirodė realybėje. Vaikai taip vargo kelis mėnesius, kol atsilaisvino tarnybinis butas.

Kepyklėlė, kurioje dirbo sūnus su savo mergina, nebuvo tiesiog maža parduotuvė. Tai – didelis pastatas su sandėliais, garažais, administracijos ir buitinėmis patalpomis. Tose patalpose ir buvo įrengtas tarnybinis butas.

Gyvenimas keli žingsniai nuo darbo jiems atrodė lyg pasaka. Nereikia mokėti už kelionę. Išeini pro duris – ir tu jau darbe.

Gyvendamas darbo vietoje mano sūnus sugalvojo padirbėti viršvalandžius. Nors ir taip dirbo po 10 valandų per parą. Jaunas. Poreikiai dideli. Pinigų mažai. O visko norisi. Ypač gražaus automobilio.

Dirbdamas kiekvieną naktį su vienu laisvadieniu per savaitę jis gaudavo 1200 eurų. Už tokius pinigus automobilio nenusipirksi. Todėl sūnus pradėjo dirbti viršvalandžius – plauti grindis ir dirbti vairuotoju. Vežiojo tarnybiniu autobusiuku iškeptas bandeles į kitas šeimininko parduotuves.

Atlyginimas nuo 1200 eurų per mėnesį išaugo iki 1900. Darbo krūvis milžiniškas – 15 valandų per parą su vienu laisvadieniu per savaitę, be miego naktimis.

Didelis atlyginimas susuko sūnui galvą ir jis išsimokėtinai nusipirko brangų automobilį. Tai sužinojęs darbdavys pradėjo jį dar labiau išnaudoti. Neduodavo net laisvadienių. Jautė, kad vaikai nesipriešins, nes reikia mokėti įmokas už automobilį.

Mergina palūžo pirmoji

Neišdirbusi nė metų, pirmoji palūžo sūnaus mergina. Ji neištvėrė sunkių darbo sąlygų ir nuolatinių kartu dirbančių vokiečių patyčių. Kadangi ji neišdirbo metų, bedarbio pašalpos negavo. Kurį laiką dirbo tik sūnus, o ji tiesiog ilsėjosi, kol sulaukė baudos. Valstybei reikėjo sumokėti 500 eurų.

Pasirodo, Vokietijoje privalomas sveikatos draudimas. Jai nedirbi ir nesi užsiregistravęs darbo biržoje, privalai savarankiškai mokėti už sveikatos draudimą. Vaikai to nežinojo.

Sumokėjusi baudą, sūnaus draugė susirado darbą saldainių fabrike. O ir mano sūnus pradėjo svarstyti apie darbo keitimą.

Norėjo išeiti – neišleido

Priežastys buvo kelios. Pirmiausia, kai iš darbo išėjo jo draugė, darbdavys neleido jai gyventi kartu su sūnumi tarnybiniame bute. Todėl vaikams teko išsikraustyti. Naują butą išsinuomoti padėjo pažįstami vokiečiai, apie kuriuos parašysiu šiek tiek vėliau. Be jų pagalbos emigrantams vargu ar būtų pavykę savarankiškai tai padaryti. Niekas nenori priimti svetimšalių. Nekokia nuomonė apie juos Vokietijoje.

Antroji priežastis – sūnus pavargo nuo tokio darbo krūvio, jam pašlijo sveikata, padidėjo kraujospūdis. Kartą kepyklėlės viršininkei neteisingai jį apkaltinus, jo nervai neišlaikė. Darkyta vokiečių kalba jai į akis išrėžė, ką mano, ir paliko darbo vietą vidury dienos. Darbdavys dar bandė jį sugrąžinti. Buvo netgi atvažiavęs į namus, reikalavo grįžti į darbą, bet sūnus nepakluso.

Tą pačią dieną nuo patirto streso sūnui pasidarė bloga. Jis paskambino savo pažįstamai vokiečių šeimai, ta palydėjo iki gydytojų. Sūnui nustatė hipertenziją, rado pakitimų širdies srityje, todėl išrašė nedarbingumo pažymą.

Štai prie ko privedė beprotiškas darbo krūvis ir nuolatinė įtampa darbe!

Nedarbingumo pažymą sūnus pateikė darbdaviui, tačiau tas pasielgė nederamai: dokumentą  numetė ant žemės pasakęs, kad nieko nepriims ir mano sūnus gali eiti, kur nori. Sūnus nesiginčijo. Tik išeidamas pasakė: „Aš kreipsiuosi į teismą.“

Kokių nedovanotinų priemonių po šio sūnaus poelgio griebėsi darbdavys, skaitykite kitoje dalyje.

Galbūt jums ar jūsų artimiesiems nepasisekė išvykus į svečią šalį? Pasidalinkite savo pasakojimu. Jūsų laiško laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
REPORTERIS: G. Nausėda Seimo komisijos reikalauja įrodymų