Buvau patenkinta savo santuokiniu gyvenimu. Vyras man buvo dėmesingas, visada dovanodavo gėlių ir prabangių dovanų (net kai būdavo už tūkstančio kilometrų), rūpinosi vaikų auklėjimu. Jis turėjo tik vieną trūkumą – retai būdavo namuose.
Žinoma, įtardavau, kad jis, svečioje šalyje gali turėti kitų moterų. Tačiau niekada nešniukštinėdavau jo telefono, nespoksodavau į jo elektroninio pašto dėžutę. Turbūt bijojau sugriauti savo idealios šeimos paveikslėlį.
Deja, bet paveikslėlis vieną dieną išryškėjo pats. Kartą, kai vyras buvo grįžęs, nutariau iš jo darbinio kompiuterio apmokėti kelias sąskaitas.
Vyras turbūt pamiršo išsijungti savo „Skype“. Prieš mano akis iškilo žinutė, kurią rašė Aukse pasivadinusi mergina: „Lovoje taip šalta be tavęs“...
Aiškiau ir būti negalėjo. Tai buvo jo meilužė. Mano žvilgsnis sustingo. Laukiau bet kokio paaiškinimo, kuris paneigtų šį siaubingą faktą. Jis mane apgaudinėjo su kita moterimi. Kas ji? Kiek laiko jiedu kartu? Ar tai rimta?
„Ar greitai grįši pas mane? Ar pasiilgai?“ – vėl skriejo žinutės.
Man įsijungus kompiuterį Auksė turbūt pagalvojo, kad tai mano vyras. Pasimečiau. Pyktis susimaišė su skausmu, liūdesiu ir nusivylimu, savęs gailesčiu ir baime. Galvoje sukosi patys įvairiausi jausmai. Užvėriau kompiuterį.
Vyrui apie tai nieko nesakiau. Niekam to nesakiau. Buvo gėda garsiai pripažinti, kad mane iškeitė į kitą moterį. Buvo įdomu, kokia ji?
Dar tą patį vakarą įsisukau į vyro „Facebook“. Susiradau tarp jo draugų Auksę. Ji buvo žiauriai graži, jauna mano vyro bendradarbė. Žinoma, kas gi daugiau...
„Kaip kokiame pigiame filme“, – pamaniau.
Kelias dienas nešiojausi savyje tą žinią. Galvojau, ką daryti ir kaip elgtis. Pasakyti vyrui? Skirtis? Tuomet bus daug kvailų išsisukinėjimų, barnių, bendro turto dalybos, traumuoti vaikai. Šiaip ar taip, sūnūs po kelerių metų baigs mokyklą ir išvyks studijuoti. Ši paslaptis sugriautų visos šeimos gyvenimą...
Ne, ardyti šeimos aš nebuvau pasiruošusi. Vien dėl kažkokio romaniūkščio griauti viską, kas tiek metų statyta...
Todėl neištvėrusi parašiau vyro meilužei trumpą laišką. Nesmerkiau jos, negrasinau susidorojimu ir nekeikiau. Nežeminau nei jos, nei savęs.
Akis į akį turbūt nebūčiau galėjusi ramiai to pasakyti. Bet rašyti buvo lengviau.
„Žinau apie jūsų romaną. Noriu, kad tai ir liktų tarp mūsų. Labai dėkoju, kad rūpinatės mano vyru, kai manęs nėra šalia.
Tačiau noriu jus paguosti, kad meilužės retai tampa žmonomis. Dažniausiai vyrai susiranda meilužes ne tam, kad sugriautų savo gyvenimą, o tam, kad jį paįvairintų.
Jei ateityje norite kurti santykius su mano vyru, turite arba elgtis ryžtingiau, arba ieškoti kitos partijos. Nes, žinant mano vyrą, gali tekti laukti ilgai.
Juk turbūt nenorite visam laikui likti meiluže? To nenoriu ir aš“, – rašiau jai.
Mergina nieko neatrašė. Galbūt susimąstė, galbūt išsigando, galbūt nesitikėjo to išgirsti iš meilužio žmonos.
Nežinau, ar ji kalbėjo apie tai su mano vyru. Nežinau, kuris priėmė sprendimą trauktis, tačiau jų susirašinėjimai liovėsi. Užsitęsusios vyro komandiruotės – taip pat.
Šeimos pamatai nesugriuvo, nepajudėjo nė viena plyta. Bet kaip man pačiai sekėsi gydyti išdavystės žaizdą, galbūt papasakosiu kitame laiške...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
