Šiems taupuoliams nė nedingteli, kad tokie svečiai vargina, išmuša šeimą iš kasdienės įprastos rutinos, reikia juos apšokinėti, vaišinti, pasirūpinti, kad nenuobodžiautų.
Vykdami į kitus miestus su reikalais ar į kokį renginį, niekada neturėdavome net mažiausios minties brautis su nakvyne pas giminaičius. Tam puikiai tinka viešbučiai, kuriuose visas servisas, pusryčiai, asmeninė erdvė ir privatumas.
Turime tolimą giminaitę, su kuria nepalaikome iš esmės jokių ryšių. Šeštadienio popietę su vyru važiavome namo, prieš tai papietavę kavinėje, kai sulaukėme giminaitės skambučio.
Nieko nenujausdamas, vyras pakėlė ragelį, veidas ėmė mainytis, po trumpo pokalbio atsisuko į mane išpūstomis akimis: „Ji atvažiuoja pas mus. Sakė, autobusas netrukus bus vietoj, reikės pasiimti iš stoties“.
Grįžusi namo desperatiškai puoliau tvarkytis, ruošti patalynę, žiūrėti, ar šaldytuve pakankamai maisto. Vyras išlėkė stotin, netrukus abu įžengė pro duris nešini kelioninėmis rankinėmis. Giminaitė giedru veidu mus informavo, jog jai prasidėjo atostogos, todėl nusprendė, kad bus į naudą pakeisti aplinką.
Linksėjome, dirsčiojome vienas į kitą, spėliodami, kiek laiko truks tas aplinkos pakeitimas? Dieną, kelias dienas, savaitę? Tiesiai paklausti nesiryžome, giminaitė pati informuoti apie viešnagės trukmę nematė būtinybės.
Po sunkios darbo dienos grįžę namo turėdavome užsilipdyti ant veidų šypsenas, paruošti bendrą vakarienę ir susėsti šnekučiuotis bendromis temomis iki vakaro. Tada jau visi išsiskirstydavome miegoti.
Naktį į tualetą reikėdavo tykinti tamsoje, susivyniojus į chalatą, stengiantis jos nepažadinti. Ryte, atsikėlus į darbą, su vyru trypčiodavome prie vonios durų, žvilgčiodami į laikrodį, nes viešnia būdavo užsiėmusi grožio procedūromis.
Po poros dienų susipratome pastą su dantų šepetėliais pasidėti virtuvėje, kad bent dantis galėtume išsivalyti virtuvės kriauklėje.
Pusryčių pasigaminti taip pat nebuvo kaip, nes virtuvėje giminaitė neskubėdama, niūniuodama po nosimi ruošdavosi savo košes, kavą.
Kokie buvome dėkingi aukštesnėms jėgoms, kai po savaitės svečiavimosi subjuro orai ir po poros dienų nepertraukiamo lietaus pliaupimo viešnia susipakavo daiktus ir pareiškė keliaujanti namo.
Pamojavę tolstančiam autobusui, grįžę į tuščius namus jautėme neapsakomą palaimą ir palengvėjimą galėdami tiesiog tylomis išsitiesti ant sofos prieš televizorių...
Galbūt ir jūs namuose pasijutote įkaitais? Su giminaičiais nutiko keistų nesusipratimų? Pasidalinkite savo pasakojimu. Jūsų laiško laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
