Jauna žavia studente susižavėjęs medikas užmezgė su ja romaną. Nors tuo metu jau buvo sukūręs šeimą. Kai mama pasijuto nėščia, meilė netikėtai baigėsi. Prasidėjo pykčiai, raginimai atsikratyti vaiku. Tačiau ji nepalūžo, nepasidavė spaudimui.
Išvyko iš didmiesčio, susilaukė sveikos ir gražios dukrytės. Dažnai domėdavausi, kur yra mano tėvas, bet mama nenorėdavo apie tai daug kalbėti. Nes tas žmogus nenorėjo, kad aš ateičiau į šį pasaulį. Nenorėjo manęs auginti ir matyti.
Tačiau kraujas šaukė, galiausiai po daug metų ryžausi pati parašyti tėvui ir pranešti apie savo egzistavimą. Maniau, galbūt po kelių dešimtmečių jo širdis suminkštėjo ir jis galbūt norės susipažinti su savo dukra, pamatyti savo kūną ir kraują.
Susiradau tėvo telefoną ir adresą pagal seną telefono knygutę. Kadangi ji buvo labai sena, laidinis telefonas neveikė. Tačiau galbūt jį dar buvo galima rasti senuoju adresu. Nutariau parašyti laišką. Tik ką rašyti? Visko tiek daug tėvui norėtųsi papasakoti...
Kadangi artėjo žiemos šventės, pašte nupirkau atviruką su kažkokiais kalėdiniais fragmentais. Ilgai negalvodama ranka suraičiau kelis sakinius, kad esu tokio ir tokio vyro dukra, kurios jis prieš daug metų susilaukė su tokia ir tokia moterimi. Pridėjau, kad labai noriu susipažinti su savo tėvu. Jei ir jis norėtų pabendrauti su dukra, parašiau savo telefono numerį.
Pirmas dienas labai nekantravau sulaukti skambučio. Telefoną nešiojausi visur su savimi. Tačiau antrą savaitę mano viltis po truputėlį geso. Supratau, kad tėvas nenori nieko girdėti apie mane. O gal tiesiog negavo laiško dėl blogo adreso?
Po švenčių skambučio vis dėlto sulaukiau. Skambino tėvo dukra, mano sesuo! Sprendžiant iš balso, ji buvo šiek tiek vyresnė už mane. Pasitikslino, ar tikrai aš siunčiau laišką jos šeimai. Akimirkai širdis net nustojo plakusi. Sulaikiusi kvėpavimą laukiau jos atsakymo.
Sesers balsas buvo labai ramus ir įtaigus. Ji paaiškino, kad mano laiškas sukėlė didelį šoką visai šeimai. Niekas nežinojo apie mano egzistavimą. Buvau tėvo nesantuokinių ryšių vaisius, kurį jis daug metų laikė paslaptyje.
Moteris tikino, kad ateityje norėtų susitikti ir susipažinti su savo seserimi. Tačiau kol kas paprašė supratingumo ir kantrybės.
„Kol kas prašome duoti mums laiko, kad viskas nurimtų. Turime susigyventi su tuo, kas įvyko. Mūsų šeimai tai – didelis išbandymas“, – pamenu jos pasakytus žodžius. Baigdama pokalbį dar pridėjo, kad kurį laiką jų šeimai nerašyčiau ir neskambinčiau.
Nuo to skambučio praėjo jau daug metų, tačiau kol kas jokių žinių nei iš tėvo, nei iš jo šeimos taip ir nesulaukiau. Tačiau vilties vis dar neprarandu... Nes neturiu, ką prarasti.
Galbūt jūs taip pat netikėtai sužinojote apie savo giminaičius? Pasidalinkite savo pasakojimu. Jūsų laiško laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
