Man 23-eji, esu kaunietė. Esu buvusi narkomanė, trejus metus turėjau labai stiprią priklausomybę ir šiandien esu dėkinga Viktorui, kurį sutikau Ąžuolyno parke.
Spalio mėnesio pradžioje vėlų vakarą susipykau su tuometiniu draugu, jis mane sumušė.
Visa kraujuota ir „apdovanota“ mėlynėmis išėjau iš namų ir prisėdau Ąžuolyno parke. Bandžiau apsivalyti žaizdas, garsiai ir isteriškai verkiau iš skausmo.
Aplink mane lašėjo kraujas. Kuprinėje bandžiau surasti vienkartinę nosinaitę, bet tą pačią akimirką prie manęs priėjo jaunuolis. Aš velniškai išsigandau. Net negirdėjau, iš kur jis atėjo. Su dideliu rūpestingumu pradėjo klausinėti, ar reikia medikų pagalbos.
Kelis kartus bandžiau pasakyti, kad nuo manęs atstotų. Bet kai jis perspėjo, jog galiu nukraujuoti, nušalti ar, blogiausia, numirti, lioviausi ant jo šaukti.
Dar kiek pasiginčijome, kol galiausiai jis nusprendė greitosios nekviesti, bet pasiūlė parvesti namo, aš atsisakiau. Nebežinodamas, ką daryti, ir pažvelgęs į laikrodį, pasiūlė savo namus. Įvertinusi situaciją, kad man iš tiesų blogai ir kad jaunuolis neatrodė kaip Kauno chuliganas – Viktoras buvo su peteliške ir kostiumu, sutikau nuvykti pas jį į namus ir sutvarkyti žaizdas.
Nuo šio susitikimo mano gyvenime atsirado viltis ir begalinis noras gyventi šviesų ir dorą gyvenimą. Atvykusi į jo namus pamačiau, kaip jaunuolis tvarkingai gyvena, kokia jauki aplinka. Gyvena bute, prie pat bažnyčios.
Kambaryje stovėjo pianinas, ant sienų kabojo šventųjų paveikslai, tvarkingai ir net pedantiškai sudėti daiktai pas 20 metų vaikiną man padarė didelį įspūdį. Priminė mano vaikystę, kai dar mama buvo gyva. Ji taip pat buvo labai religinga ir tvarkinga.
Tą naktį, kol bandėme sutvarkyti žaizdas ir sustabdyti kraujavimą, pradėjome kalbėti labai rimtomis temomis. Tai buvo pirmas žmogus, kuriam pasakiau, kad esu narkomanė ir koks beprasmiškas ir sugadintas mano gyvenimas.
Mes kalbėjomės iki pat ryto. Viktoras papasakojo labai daug istorijų apie save. Viso susitikimo metu užtikrintai kartojo, kad galiu pasveikti. Kad mano gyvenimas turi labai didžiulę prasmę. Pradėjo man kartoti, kad esu graži, nuostabi pašnekovė ir labai puikus žmogus.
Sėdėjau ir verkiau – aš tokių komplimentų niekada gyvenime negirdėjau. Juo labiau iš nepažįstamo žmogaus. Tą patį rytą jis mane įkalbėjo nuvykti į ligoninę. Jis mane palydėjo pas specialistus, davė savo telefono numerį ir išeidamas garsiai ir tvirtai tarė: „Aš tikiu, kad tu pasveiksi!“
Keletą dienų gulėjau ligoninėje. Vis galvojau apie tą vėlų vakarą, neišėjo iš galvos nuoširdus Viktoro veidas, jo tikėjimas manimi, jo neblėstanti šypsena ir rūpestingumas paprastai mergiotei narkomanei.
Apėmė didžiulė sąžinės graužatis. Jis pasakojo, kad tą vakarą ėjo iš renginio namo. Jam labai patinka vesti ir organizuoti renginius, bet stokodamas patirties dar dirbo bažnyčioje. Renginiai jam buvo tik didžiulė svajonė. Žmogus kažko siekė, kažką kūrė.
Po kelių dienų jam paskambinau, jis pasakė: „Žinojau, kad tai padarysi.“ Iš džiaugsmo net pradėjau verkti, jog jis mane prisimena.
Pastarieji du mėnesiai buvo labai sunkūs, kol atsikračiau žalingų įpročių. Teko kankintis kaip karceryje. Mane tarsi kažkas ėdė iš vidaus, degino visą kūną. Kilo nežmoniškas pyktis.
Pagaliau pamažu pradėjau žiūrėti į savo gyvenimą žiūrėti kitaip, siekti tikslo, kurti, džiaugtis, kurti šeimą ir tikėti. Iš visos širdies noriu padėkoti Viktorui už nepaprastą kantrybę, nuoširdumą, atsidavimą, neišsemiamą pozityvumą ir džiaugsmą, motyvaciją gyventi.
Šiuo metu aš dirbu man džiaugsmo suteikiantį darbą. Mečiau visus „gerus“ draugus ir esu labai laiminga.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
