Prieš keletą metų, birželio pradžioje organizavome draugei mergvakarį. Bičiulė labai pageidavo vizito pas burtininkę, kuri papasakotų, kokia santuoka jos laukia sumainius žiedus.
Tačiau nenorėjome, kad draugės vakarėlį sugadintų televizijoje šmėžuoti mėgstančių ir būrėjais, aiškiaregiais ir tarologais save vadinančių aktorių pasakos. Ne kartą draugės pas juos lankėsi ir liko labai nusivylusios.
Nusprendėme savo bičiulei surasti tikrą savo amato žinovę. Per pažintis suradome garbaus amžiaus moterį, kuri neva nuspėja žmogaus ateitį iš delno.
Kai mergvakario dieną visos įsilinksminusios merginos pas ją nuvyko, šiek tiek sutriko. Žilagalvė moterėlė neturėjo jokio smilkalais kvepiančio būrimo salono, jokio rutulio, jokių kortų. Už būrimus kategoriškai atsisakė imti bet kokį atlygį – atsidėkojome šokolado plytele.
Mūsų būrėja gyveno aptriušusiame daugiabutyje. Ir mūsų ji iš delno spėliojo savo kuklioje virtuvėje. Pasidėjusi rankas ant seno stalo, močiutė pasakojo mūsų gyvenimo istorijas, kurios jau turėjo nutikti, ir kurios neva dar tik laukia.
Nelabai kas tikėjo tais būrėjos svaičiojimais apie ateitį. Tik pakrizenome smagiai iš to. Juo labiau, kad ir kalbėjo į lankas. Bent jau taip atrodė tuo metu...
Man išpranašavo, kad per artimiausius metus susilauksiu vaiko. Visos merginos prapliupo kvatotis, nes puikiai žinojo, kad vaikų šiuo gyvenimo periodu aš tikrai nenoriu. Taip būrėjai ir pasakiau.
„Mes su Aurimu tikrai neplanuojame turėti vaikų“, – tariau būrėjai.
„Su juo ir neturėsi. Vaiko tu lauksiesi nuo kito vyro“, – dar labiau pribloškė senolė.
Pasiteiravau, galbūt ji kažką painioja. Pasitikslinau, gal delno linijos rodo mano sesers vaiką, kurio ji neseniai susilaukė.
Tačiau būrėja laikėsi savo ir dar kartą pakartojo tą patį – tik dar užtikrinčiau: „Tavo delnas rodo, kad nepraėjus nė metams tu sūpuosi vaiką nuo vyro, kurio dar nepažįsti“, – sakė močiutė.
Po tokių žodžių mes tik dar kartą smagiai pasijuokėme. Nors aš dėl tokių žodžių sunerimau – man net burna išdžiūvo, veidas persimainė.
Tačiau po kelių minučių keistas pranašystes jau buvau pamiršusi. Tą vakarą smagiai atšventėme draugės mergvakarį, atšokome vestuves.
Po mėnesio vakarojau viena – draugas buvo išvykęs darbo reikalais. Netikėtai suskambo telefonas. Nežinomas numeris. Atsiliepiau. Vyriškas balsas pasiteiravo Oskaro. Atsakiau, kad surinko netikslų numerį. Tačiau ragelio nepadėjau. Vyriškis taip pat.
Tuo metu nė neįtariau, kad man atsitiktinai paskambino numerį supainiojęs būsimas sutuoktinis Tadas...
Tą vakarą mes daug kalbėjome. Vėliau pradėjome susirašinėti žinutėmis. Po savaitės nusprendėme susitikti. Viskas vyko neįtikėtinu greičiu. Aš tiesiog praradau dėl jo protą. O jis – dėl manęs.
Susitikimai vis dažnėjo. Vasarai įpusėjus nusprendžiau skirtis su savo draugu Aurimu ir apsigyvenau su Tadu.
Rugpjūčio pabaigoje sužinojau, kad laukiuosi... Mane net šiurpas nukrėtė, kai laikydama rankose nėštumo testą prisiminiau vasaros pradžioje būrėjos nupasakotą mano ateitį.
Gegužės mėnesį pasaulį išvydo pirmagimis. Po mėnesio atšokome savo vestuves ir sūnaus krikštynas. Po poros metų vyrui pagimdžiau dukrytę.
Aš taip iki šiol ir nesupratau, ar būrėja tikrai galėjo nuspėti mano likimą, ar tai buvo tik keistas atsitiktinumas, kvailas sutapimas? O gal savo likimą gebame užprogramuoti patys?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
