Vis tik po vienos trumpos kelionės autobusu supratau, kad yra ir trečioji šalies dalis, apie kurią niekas nekalba, nes dar nesupranta, kad ji egzistuoja.
Važiavau iš Vilniaus centro į Santariškes. Prieš mane autobuse atsisėdo kelios jaunos merginos ir ėmė šnekėtis apie savo planus. Apie 14-16 metų mergaitės buvo apsirengusios gražiai, bet neiššaukiančiai, nieko panašaus į prabangą demonstruojančias „instagramo“ divas.
Jos kalbėjo apie kelionę į vieną iš buvusių sovietinių valstybių – ruošėsi važiuoti ten koncertuoti su būreliu ir kelias dienas praleisti vietinių šeimų namuose.
„Kaip manot, jie turi tualetus namie, ar reikės į lauką eiti?“, – garsiai pasvarstė viena mergaitė.
Viena draugė tik truktelėjo pečiais ir bakstelėjo pirštu į langą: „O tu esi buvusi tokiame name?“
Kaip tik važiavome pro Jeruzalę, kur stovi nemažai plytinių daugiabučių.
Mergaitė atsakė neigiamai. „O aš vieną kartą buvau, ten X gyvena. Ten yra tualetai, labai maži, bet yra“, – lyg įdomiausią įspūdį pasakojo draugė.
Trečia mergaitė tik suraukė nosį: „Tikiuosi, mums nereikės tokiam bomžyne gyventi.“
Likau gerokai nustebusi – paauglėms senos statybos daugiabučiai, kurių pilna visa Lietuva, atrodo kaip kažkokia varguolių kolonija ir jos neįsivaizduoja, kaip galima tokiame name gyventi.
Akimirkai pyktelėjau dėl tokio išlepimo, bet geriau pagalvojusi, aš dėl tų mergaičių džiaugiuosi.
Jos auga nematydamos skurdo, turi aukštus gyvenimo standartus, todėl tikiuosi, kad užaugusios sieks geresnio gyvenimo, nesitaikstys su nepritekliumi ir dirbs taip, kad algos užtektų naujam butui bei dar daugiau.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
