Skyrybos yra kiekvienos šeimos nelaimė, dėl kurios labiausiai kenčia vaikai. Mano skyrybos prasidėjo beveik prieš dvejus metus.
Kreipiausi į teismą dėl sutuoktinio vaikų išlaikymo, o jis – dėl galimybės matytis su vaikais.
Aš prašiau, kad vaikai su tėvu matytųsi be nakvynės. Motyvavau tuo, kad buvęs sutuoktinis nuolat keičia gyvenamąją vietą, moteris, su kuriomis gyvena, turi bėdų su teisėsauga ir alkoholiu.
Mano prašymas nebuvo patenkintas, nes mama turi skatinti vaikų bendravimą su tėvu.
Tėvui iškelta ne viena baudžiamoji byla. Bet vaiko teisių atstovės atsakymas šiuo klausimu nustebino labiausiai: „Niekas nekaltas, kad jūs vaikams tokį tėvą išrinkote. Nepasisekė.“
Taip, aš kalta... Aš nesugebėjau pamatyti, koks iš tikrųjų tas žmogus yra.
„Visko būna ir gerose, ir blogose šeimose. Gerų šeimų vaikai į įkalinimo įstaigas patenka, blogų – šį tą pasiekia“ – kalbėjo man vaikų teisių specialistai.
Mama gali daužyti galvą į sieną stengdamasi apsaugoti savo vaikus, bet pagalbos nesulauksi.
Į tokias institucijas kreipiuosi ne aš viena. Ką tokie specialistai veikia ten sėdėdami?
Iš vyro ir jo sugyventinės net po skyrybų patiriu psichologinį smurtą. Kai trečią nakties sulaukiau skambučio su įžeidinėjimais, grasinimais ir keiksmais, nuėjau į policiją.
Tačiau ten man pasakė, kad net jei ir parašysiu pareiškimą, ikiteisminis tyrimas nebus pradėtas. Nes nebuvo imtasi jokių konkrečių veiksmų. Liūdniausia tai, kad dažniausiai jau būna per vėlu kažką daryti, kai būna atlikti kokie nors veiksmai...
Policijoje pasiūlė kreiptis į advokatą, kuriam aš pinigų, deja, neturiu. Kreipiausi ir į moterų krizių centrą. Ten teisininkas gali tik suteikti konsultaciją. Bet aš nekaltinu pareigūnų, tiesiog mūsų įstatymai tokie.
Pas mus yra labai daug institucijų, labai daug įstatymų. Bet reali situacija rodo, kad visa tai nėra veiksminga.
Aš neleidžiu sau palūžti, nes turiu vaikus. Bet ne visos tokios. Tikėdamos, kad bus lengviau, moterys neretai susiranda „draugus“, o viskas baigiasi tragedija...
Kad ir kaip negailestingai tai skambėtų, bet džiaugiuosi, kad mano vaikų tėvas su jais pats nebendrauja. Mano vaikai būna su manimi ir nereikia baimintis, ar jiems viskas gerai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
