Pastarąją parą mano galvoje sukasi vienas žodis – „Pagaliau“. Negaliu nutylėti, kaip džiaugiuosi, kad pagaliau viena iš pulko didžiųjų Lietuvos žvaigždžių ryžosi prabilti apie tai, kas dažniausiai yra nutylima.
Vakar žiūrėjau laidą „Raudonas kilimas“, kurioje kalbėjo Donatas Montvydas. Įsijungiau neturėdama didelių vilčių – galvojau, vėl laukia eilinis nugražintas ir saldus pasakojimas apie gražuoliuką dainininką ir jo šlovę. Bet, pasirodo, dėl jo smarkiai klydau...
Donato pasakojimas mane labai stipriai paveikė. Pati auginu du sūnus. Ir man kartais plyšta širdis matyti juos abu vienu sykiu.
Nesupraskite klaidingai, aš juos abu labai myliu, tačiau dėl jaunėlio jau ne sykį esu liejusi ašaras... Vyresnėlis žaidžia krepšinį, turi tuntą draugų ir niekada niekuo nesiskundė. O štai mažiukas... Jis tarsi vyresniojo priešingybė – visada ramus, uždaras, sunkiai bendraujantis.
Aš nežinau, ar jis patiria patyčias mokykloje – jis man neišsipasakoja. Aš nežinau, ar jis turi daug draugų – jis man jų nerodo. Kad ir kiek stengčiausi su juo kalbėtis, žinau, kad aš esu mama ir dabar jam toks amžius, kai atrodo, kad aš nieko nesuprantu.
Ir štai, žiūriu į savo sūnus, valgančius pusryčius, ir vis negaliu suprasti – iš kur jie tokie skirtingi, kodėl vienam taip sekasi, o kitam ne? Juk auklėju ir myliu abu vienodai...
Vakar žiūrėdama „Raudoną kilimą“ ne sykį pravirkau... Ir kiek vilčių man įsižiebė. Galvoju, duok Dievuliau, kad čia būtų mano mažylio kelias, kad ir jam vieną dieną pavyktų išsilaisvinti iš savo kiauto...
Yra dar žmonių, daug pasiekusių, populiarių, į kuriuos nori lygiuotis ne vienas ir gebančių būti tikru autoritetu. Donatas pasakojo, kokią skaudžią patirtį turėjo vaikystėje.
Aš džiaugiuosi, kad pagaliau atsirado kažkas, galintis pasidalinti ne įspūdžiais iš prabangių atostogų ir vakarėlių, bet ir skaudžiais prisiminimais iš vaikystės, kurie, tikiu, leis ne vienam paaugliui suvokti, jog jis toks ne vienas.
Aš mačiau, kad mano sūnus irgi paslapčia žiūrėjo šią laidą, nors dėjosi, kad žaidžia kompiuteriu. Mes tylėjome, apie tai nekalbėjome, bet aš mačiau, kad jis supranta, jog jei ir nesiseka dabar, ateityje viskas gali pasikeisti šimtu procentų.
Aš labai norėčiau, kad Lietuvoje atsirastų daugiau tokių pramogų pasaulio žmonių, kurie gebėtų atvirai pasidalinti savo istorijoms.
Įkvepiančiomis istorijomis, o ne tomis, kurios tik skatintų patyčias ir ragintų ignoruoti tuos, kurie gyvena prasčiau, neturi kažkokių brangių daiktų ar lanko ne visiems priimtinus būrelius.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
