Kai aš einu į pasimatymą arba kai mano gyvenime atsiranda koks naujas gerbėjas, mano draugai nedelsdami pradeda spraginti kukurūzus, nusiperka gazuotų gėrimų ir įsipatogina.
Žino, kad bus arba visai nebloga komedija arba prasidės naujas muilo operos sezonas. Kažkaip taip jau yra, kad vis patenku į išskirtines situacijas.
Ši istorija – apie pasimatymą, kuris niekuomet neįvyko. Bet apie pasimatymą. Ir jis tikrai pranoko visas, net pačias įspūdingiausias mano istorijas. Draugai iki šiol mano, kad ji verta aukščiausios nominacijos. Taigi, trumpai susipažinkime su istorijos dalyviais.
Tomas. Iš tiesų jo vardas visai kitoks. Bet kadangi istorija gali jam sukelti šiokių tokių nepatogumų – vadinsiu jį Tomu.
Turėtumėte žinoti, kad po šios istorijos su Tomu likome visai šauniais pažįstamais. Bet kokiu atveju, jis gal kiek per atkaklus jam patinkančios merginos siekėjas, bet šiaip šaunus vyrukas.
Akvilė. Aš – mergina nuolat pakliūnanti į pačias keisčiausias meilių istorijas.
Ignas. Mano geras draugas, su kurio susitikus vakaras negali pasibaigti be nuotykių. Profesionalus melagis, kurio sukurtos istorijos iki šiol sklando po pasaulį kaip nenuginčijama tiesa, versdamos žmones jomis žavėtis.
Taksi vairuotojas. Žmogus, kurio reakciją norėčiau būti mačiusi labiau už viską pasaulyje.
Taigi, veiksmas vyko prieš gerus dvejus metus. Susitikinėjau karts nuo karto su Tomu – mielu vaikinu, labai keistomis aplinkybėmis pasikvietusiu mane į pasimatymą. Tomas buvo tikrai labai šaunus, romantiškas ir mielas vaikinas. Bet ilgainiui jo mielumas tapo... Sakykime, kiek įkyrokas. Vieną vakarą, visa pavargusi, sėdėjau namuose ir žiūrėjau filmą, kai man parašė Tomas.
„Gal galiu į svečius? Tu man adresą savo pasakyk. Ir aš apie 22 val., ar kiek vėliau būsiu“, – rašė jis.
„Į svečius? Na, nemanau, kad mano namiškiai liktų patenkinti vėlyvais svečiais“, – teisinausi.
„Taigi aš ne tuščiomis atvažiuočiau!“ – viliojo jis.
„Tomai!“ – raginau jį liautis.
„Rimtai. Sakyk, ką tavo namiškiai labiau mėgsta: brendį ar vyną?“ – neatlyžo Tomas.
„Jie naktį miegoti labiausiai mėgsta“, – atsakiau.
„Tai aš su tavim būsiu, ne su jais“, – patikslino.
„Ne, Tomai. Pas mane į svečius negalima“, – nukirtau.
„Gaila. Aš taip norėjau tave pamatyti“, – nusiminė jis.
Bet kokiu atveju, tą vakarą sutarėme susitikti su draugais. Su Ignu pirmieji nuėjome į mūsų kompanijos pamėgtą barą. Kol laukėme kitų, pasipasakojau jam kaip mane vargina Tomo atkaklumas, jau virtęs įkyrumu. Ir apie jo pasisiūlymą šį vakarą atvažiuoti pas mane į svečius su buteliu tauraus gėrimo!
„Tai reikėjo kokio komisariato adresą pasakyti ar panašiai!“ – pasiūlė profesionalus istorijų kūrėjas ir nuotykių ieškotojas Ignas.
Na, kaip kitaip, būnant su Ignu... visada kur nors įsivelsi! Štai šioje vietoje ir prasideda geriausia istorijos dalis!
„Parko 15 – 203. Atvaryk“, – parašau aš Tomui.
„Persigalvojai?“ – pasitikslino.
„Taip. Labai tavęs lauksiu. Su prižiūrėtoju susitarsiu, kad įleistų tave nakčiai“, – patikslinu.
„Kokiu dar prižiūrėtoju?“ – nustebo Tomas.
„Na, aš tik retkarčiais nakvoju Pilaitėje. Šiaip tai tėvai man nuomoja kambarį ten. Tai varau ir lauksiu tavęs. Ir netrukdysim niekam. Gali dar vyno pakeliui prigriebti“, – patikslinau.
„OK. Bandysiu gauti vyno. Dešimtą valandą darbą baigiu, tai po to iškart lekiu pas tave“, – nudžiugo jis.
Man tuo metu Tomo pasidaro gaila. Ignas piktinasi mano minkštaširdiškumu. Aš pasitikslinu, ar Ignas tikrai žino, kokia institucija įsikūrusi mano duotu adresu. Ignas nežino.
„Adresu Parko g. 15 yra įsikūrusi panaši įstaiga, kaip ir adresu Vasaros g. 5. Psichiatrinė“, – paaiškinu.
„Tai čia iš viso gerai!“ – nudžiunga bičiulis.
„Tomas tai be automobilio“, – pagalvoju.
„O tai kurioje čia Vilniaus vietoje yra?“ – teiraujasi Ignas.
„Naujojoje Vilnioje“, – atsakau.
„Oj, velnias! Gal tikrai jam kaip nors užsimink... Jis dabar dar vyno ieškodamas per galvą versis...“ – suminkštėjo ir bičiulio širdis.
„Tik prieš važiuodamas „pagooglink“, kur tai yra. Arba pasiklausk kolegų. Nes kitaip gali labai nemaloniai pasijausti atvažiavęs“, – perspėjau Tomą žinute.
„OK. O kuo ten taip stebuklinga, kad paieškoti reikia?“ – nesupranta jis.
„Tai tu „pasigooglink“. Arba sakau, pasiklausinėk kolegų. Vilniečiai tikrai plius minus turėtų žinoti tą vietą“, – rašau.
„Su taksu juk važiuosiu“, – paaiškina.
„Tomai! Velnias! „Pagooglink“ sakau, nes jei važiuosi „nepagooglinęs“, pateksi ten, kur ir turėtum“, – primygtinai prašiau.
„Tai ne! O kur aš taikau?“ – nesuprato.
„Parko 15 = Vasaros 5. Mano palata – 203“, – atrašiau.
„Bwahaha“.
Ką turėjo reikšti tas parašytas juoko garsas, mes su Ignu tikri nebuvom, nes greta nebuvo jokių jį paaiškinančių veidelių ar simbolių.
Ką gi, nusprendėm, kad jau tikrai padarėm viską, ką galėjom, kad Tomas nevažiuotų į Naująją Vilnią. Sėdim toliau, kalbamės jau apie visai kitus dalykus. Staiga žvilgteliu į telefoną, o ten – du praleisti skambučiai ir žinutė: „Tai tu išlįsi?“
Mane net sutraukia. Nebežinau, kaip elgtis toliau – juoktis, susigėsti, paskambinti jam ir atsiprašyti, o gal tęsti pokštą toliau.
Ignas, profesionalus melagis, eksperto balsu liepia man pasivaikščioti šiek tiek, apsiraminti ir pažada, kad aš tikrai surasiu tinkamiausią išeitį, kai nusiraminsiu. Pats kikena į kumštuką. Bet aš Igno paklausau ir nueinu pasivaikščioti.
Bevaikščiodama suprantu, kad Tomas negali ten būti. Juk jei būtų tikrai atvažiavęs, tai jau matytų, kur pateko. Nusprendžiu tęsti pokštą toliau. Papasakoju Ignui, ką sumąsčiau ir mes kartu išgimdome štai tokią žinutę: „Tomai. Tavęs ten tikrai nėra. Nes ir durnius būtų supratęs, kur tave nusiunčiau“.
„Aš nesupratau, kol su vyno buteliu neįsėdau į taksą. Matyt, man ten ir vieta“, – atrašė jis.
„Aš juk sakiau „pagooglinti“! O kaip supratai?“ – paklausiu.
„Taksistas paklausė, ar tikrai į psichiatrinę?“ – paaiškino.
Taip pasibaigė niekada neįvykęs pasimatymas su įkyriu gerbėju, neklausančiu, kai mergina jam sako, kad susitikinėti su juo nebenori.
Man tik šiek tiek pavydu taksi vairuotojui... Jis pamatė vyruką, kuris su vyno buteliu laimingas įsėda į automobilį ir nurodo psichiatrinės ligoninės adresą. O dar vėliau jis matė to paties vyruko veido išraišką, kaip tas suprato, kodėl reikia „googlinti“, kai tau tris kartus liepia tai daryti.
Taigi, istorijos moralas toks: „Googlinkit, vaikai, visada googlinkit“.
Šis pasakojimas dalyvauja lrytas.lt konkurse „Pasimatymas, kurio niekada nepamiršiu„. Jūs taip pat papasakokite savo įsimintiniausio pasimatymo istoriją ir artėjančios Valentino dienos proga laimėkite puikų prizą!
Geriausios istorijos autoriui atiteks „Napsie“ čiužinys (160x200 cm), kurio vertė 469 eurai! Tobulas čiužinys. Taškas.
Siųskite savo istorijas ir nuotraukas apie įsimintiniausią pasimatymą, kurio metu galbūt sutikote savo gyvenimo žmogų, susižadėjote, susituokėte, drauge išgyvenote kvapą gniaužiančių akimirkų.
Pasidalinkite savo įspūdžiais ir prisiminimais, kur praleidote tą dieną, kokia nuotaika jus lydėjo. Papasakokite, kaip sekėsi organizuoti pasimatymą ar kaip kilo mintis paminėti jį būtent taip, kad nepamiršite visą gyvenimą. Būtinai pasidalinkite ir nuotraukomis!
Pasakojimų ir nuotraukų apie įsimintiniausią pasimatymą laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
