Prieš keletą metų sutikau moterį, kuri mane viskuo pakerėjo. Deja, šiai dienai mes jau ne kartu. Dabar galiu drąsiai pasakyti, jog dėl to esu kaltas pats.
Tačiau apie viską nuo pradžių. Kai pažinau Dianą, aš jau buvau kartą išsiskyręs ir auginau sūnų. Vaiką, teismo sprendimu, matydavau kelis kartus per mėnesį.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Kartu su Diana mes buvom labai laimingi, norėjau kurtį ateitį tik su ja. Didžiąją dalį laiko praleisdavome kartu, daug keliaudavome. Tačiau laikui bėgant augo ir vaiko poreikiai, tai nuvežti pas draugus, tai į vieną, kitą ar trečią būrelį.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Nuo to pradėjo kentėti mūsų santykiai, nes tuo atveju prioritetą teikiau vaikui, o ne jai. Dažnai ją atstumdavau, tam, kad būtų laimingas vaikas. Ji kentė mano atstūmimus, pyktį, užgauliojimus.
Ji kentė, visada ieškojo kompromiso, saugojo santykius, tačiau aš buvau kategoriškas, man tuo metu svarbiau buvo vaiko interesai. Ji, kentė, kol vieną dieną išėjo ir negrįžo.
Aš lyg ir bandžiau ją sulaikyti, tačiau laikiausi savo, o ji, matyt, per daug pavargo būti atstumta.
Kadangi aš nuo vaikystės augau tik su mama, tėvo neturėjau, todėl visada ją palaikiau. Visą laiką mama man sakydavo: „Tik neapleisk vaiko, moteris ateis ir išeis, bus kita, tačiau vaikas – visam“. Nors tada nepripažinau, tačiau aš jos klausydavau. Dėl to tokie santykiai su Diana ir susiklostė.
Kai ji išėjo, dar daugiau laiko skyriau sūnui, žinoma, bandžiau rasti ir tą artimą žmogų, tačiau nesisekė. Po metų sūnus tapo paauglys ir laisvalaikis su manimi jam nebebuvo toks įdomus, kaip su draugais. Dar po kelerių metų jis išvyko studijuoti į Ameriką ir per trejus metus grįžo vos kartą.
Studijos, darbas ir laisvalaikis su draugais užimą jo visą laiką. Kartą net pamiršo mano gimtadienį, ne visada paskambina pasveikinti ir su Tėvo diena. Tokie jau tie sūnus, dažnai pagalvoju, būčiau turėjęs dukrą, būtų kitaip, jos rūpestingesnės.
Šiandien man 43-eji, dar, atrodo, pusė gyvenimo priešakyje, tačiau kas iš to, jog nėra laimės ir vidinės pilnatvės. Esu vienas, mamos nebėra, tos vienintelės taip pat nėra. Moterų buvo, tačiau tokios, kokia buvo Diana, daugiau nesutikau.
Darbas, namai, ta pati rutina mane slegia, tokiame amžiuje aš jau niekam nereikalingas, baisu ir pagalvoti, kas bus sulaukus senatvės. Sūnus kategoriškas, sakė, kad nėra jam ką veikti Lietuvoje, šeimą ir ateitį kurs toli nuo čia.
O kaip dabar norėčiau grįžti į šiltus namus, kuriuose lauktų mylima moteris, kartu susėstume prie židinio ir pakeltume taurę vyno už mūsų laimę. Ak, tą laimę prieš kelis metus pats paleidau…
Brangieji, visiems mums brangūs mūsų vaikai, tačiau dabar patyręs savo kailiu galiu drąsiai pasakyti, jog neatsiduokim vaikams, pirmiausiai būkim patys laimingi. Vaikai užaugs greičiau nei mums atrodo ir paliks mus. Nesvarbu, kaip juos auklėsim ar kiek dėmesio skirsim.
Jei vaikai mus gerbs, visada sugrįš nevertindami, kiek naudos iš mūsų gavo. Mes taip pat be galo gerbiam savo tėvus, tačiau neleiskim jiems už mus gyventi mūsų gyvenimo. Prašau Jūsų, negyvenkit dėl vaikų! Mylėkite save.
Nepamirškite savęs lėkdami paskui vaiko laimę.
Negyvenkite dėl savo vaikų, patariu jums. Kada aš sutinku tokius žmones, man labai skaudu žiūrėti jiems į akis. Tada aš atpažįstu save ir savo skausmą.
Diana, jei skaitysi, turbūt suprasi, jog tai mūsų istorija, žinok, jog be galo džiaugiuosi už tavo gražią šeimą ir kad esi laiminga, kokios nemokėjau aš tavęs padaryti. Šiandien suprantu, ką visą laiką man sakei. Gailiuosi tik to, jog tave paleidau ir nedariau nieko, kad tave sustabdyčiau.
Tad visiems linkiu rasti žmogų, kuris jus mylėtų. Visa siela atsiduokit jam, o jis jūsų gyvenimą padarys išties prasmingą.
Mielieji, mylėkit ir būkit laimingi!