Dauguma bendradarbių (ypač vyresnio amžiaus) tiesiai šviesiai rėžia, kad Kęstutis Pūkas yra nukentėjusioji pusė. O aš nė per nago juodymą netikiu jo nekaltumu. Ir puikiai žinau, kodėl tylėjo nukentėjusios merginos, jei tokių yra buvę ir daugiau.
Neteko darbo
Po universiteto ištekėjau už mylimo žmogaus, man pavyko įsidarbinti vienoje įmonėje pagal specialybę, kurį laiką buvau laiminga.
Mano ir vyro pajamų užteko, paėmę paskolą nusipirkome butą, pradėjome tvarkytis, o tada kaip griaustinis iš giedro dangaus pabiro bėdos. Prasidėjo krizė.
Įmonė, kurioje dirbau ir jau buvau įsitvirtinusi, bankrutavo, vyrui sumažino atlyginimą, bet paskolos niekas neatšaukė, kaip ir anksčiau, turėjome mokėti palūkanas.
Vyras nesutiko išvažiuoti į užsienį. Kol ieškojau darbo, pamažu kaupėsi skolos.
Naujo viršininko žaidimai
Pagaliau pavyko gauti biuro administratorės darbą vienoje nedidelėje medienos gaminiais prekiaujančioje firmoje. Viršininkas man iš pat pirmo žvilgsnio pasirodė nelabai. Pusamžis, be proto arogantiškas ir tikrai nepatrauklus.
Moterų jis negerbė, net galiu pasakyti, jas atvirai niekino ir to net neslėpė.
Nuo pat pirmos dienos man buvo iš jo pusės pareikšta pastaba dėl aprangos, mat atėjau apsirengusi klasikinėmis kelnėmis ir švarkeliu.
„Tu geriau užsidėk sijoną ir kuo trumpesnį“, – išgirdau pageidavimą. Paskui išgirdau, kad bus geriau, jei į šefo kabinetą užeisiu prasisegusi viršutines bliuzelės sagas, nes jam malonu žiūrėti į mane pasilenkusią.
Paskui prasidėjo dviprasmiški komplimentai. Apie užpakaliuką, krūtis... Kolektyvas mažas, dažnai viršininkas komentuodavo mano išvaizdą girdint finansininkei ar kam nors kitam, o aš degdavau iš gėdos.
Vėliau jis paleido į darbą rankas. Tai neva netyčia eidamas pro šalį, garsiai čepsėdamas užkabina krūtinę, tai pagraibo už sėdmenų.
Nusimesdavau jo ranką, bet jis reaguodavo į tai kaip į žaidimą.
Atstumtas pasiuto
Buvo neapsakomai šlykštu. Nuo prisilietimų net purtė, jausdavausi purvina nuo kojų iki galvos. Kildavo noras tuoj pat lėkti į namus ir atsistoti po kiek galima karštesniu dušu.
Pasiūlymų praleisti laiką intymioje aplinkoje sulaukiau gana greitai ir tai nebuvo jokia užuomina. Pasikvietęs mane į kabinetą ramiausiai pasakė, kad jei nustosiu vaidinti neprieinamą ir sutiksiu su juo „paišdykauti“, rimtai pagalvotų apie didesnį atlyginimą ir net paaukštinimą pareigose. Jei ne... tada pati kalta.
Niekada nebuvau grubi ir mokanti tinkamai kandžiai atsikirsti. Todėl nevikriai, mikčiodama pabandžiau nuleisti viską juokais, atseit vyras pavydus kaip velnias, bet esu ne taip auklėta.
Jo atsakymas buvo trumpas: „Kaip sau nori.“
Nuo tos akimirkos prasidėjo spaudimas, riksmai ir priekabės. Viskas, ką dariau ar sakiau, buvo blogai, neįtikdavau niekuo. Menkiausia klaida (o per tokį spaudimą neįmanoma nedaryti klaidų) buvo išpučiama į skandalą. Leisdavo sau vadinti mane „kvaiša, višta, debile“ ir panašiai. Ne kartą grasino atleidimu, ne kartą grasinosi išmesti kaip šiukšlę, nes už durų stovi šimtai tokių kaip aš.
Vyro reakcija pribloškė
Neištvėrusi nusprendžiau viską pasakyti vyrui, o tada bandyti kovoti už savo teises. Iki tos dienos dar turėjau išdidumo. Tikriausiai buvau ne viena tokia, kentusi gašlūno priekabes, o vėliau ir psichologinį terorą.
Žinojau, kad viena ir vieniša nieko nepasieksiu. Man reikėjo artimo žmogaus palaikymo, padrąsinimo ir patarimo. Reikėjo, kad jis pasakytų: „Aš tave suprantu, palaikysiu tave ir padėsiu apsiginti.“
Vyras sureagavo visai ne taip, kaip tikėjausi. Vietoj supratingumo gavau kaip šlapiu skuduru per veidą. Jis pradėjo klykti dar iki galo neišklausęs. Įsiutęs išvadino mane kekše, kuri pati lipa ant seno diedo. Pareiškė, kad tai nevyksta be priežasties, greičiausiai pati siunčiau nedviprasmiškus signalus ir „raičiausi“ prieš savo viršininką.
Akimirksniu rado vienintelį jam priimtiną būdą viską sutvarkyti – aš jau rytoj išeinu iš darbo ir pradedu ieškotis kito. Jei to nepadarysiu, vadinasi tarp manęs ir viršininko kažkas yra ir jis to tikrai neatleisiąs. Trenkė durimis, išlėkė iš namų. Verkiau visą naktį be sustojimo.
Jis grįžo tik paryčiais. Girtas. Tik sušnypštė „nešk pareiškimą“ .
Nunešiau pareiškimą. Supratau – jei jau žmogus, kuris sakėsi mane mylįs šitaip reaguoja, tai svetimų žmonių akyse tikrai būsiu kekšė. Niekas už mane darbe neliudys.
Senas tarkas, dirbančias toje įmonėje ir viską žinančias, ir viršininką sieja bičiulystė, jos pasirengusios laižyti jam padus. Vyras manęs nepalaiko ir nepalaikys.
Gyveno su gėdos jausmu
Mama... Jai išsipasakojau paskutinei. Ji išsigando vos išgirdusi, kad galvoju kreipti į teisėsaugą. „Geriau išeik, susigadinsi su juo santykius, paskui niekas tavęs nenorės priimti į kitą darbą, liks tik emigruoti“, – tokie buvo jos žodžiai.
Su pirmu vyru netrukus išsiskyrėme. Po to bandymo sulaukti iš jo pagalbos taip ir nesugebėjau įrodyti, kad tarp manęs ir viršininko tikrai nieko nebuvo.
Jis prikišdavo man tai beveik kasdien, rasdavo ir kitų menamų neištikimybės ženklų, o aš ir taip gyvenau su gėdos ir kaltės jausmu. Nebeištvėriau...
Nuo tada prabėgo daug laiko. Buvau išvažiavusi. Grįžau. Radau kitą žmogų, ištekėjau. Jam nepasakojau apie savo patirtį sename darbe, nesu tikra, ar jis nesureaguotų panašiai.
Tikrai nežinau, kaip elgčiausi, jei tai prasidėtų iš naujo. Ar sugebėčiau apsiginti. Tikrai nežinau, nes nežmoniškai sunku, kai esi be kaltės kalta, o prieš tave nusistačiusi ne tik visuomenė, bet ir patys artimiausi žmonės.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
