Policiją kvietė 6 kartus
Buvau naivus tikėdamas, kad užtenka minutės pokalbiui. Maniau, kad žmogus supras, kodėl nereikia skirtis ar skaudinti artimųjų ir vaikų.
Nepaskaičiavau tik vieno – kiek daug tų žmonių reikės įtikinti tuo? Žmonos draugai, giminės, artimieji...
Per du mėnesius žmona kvietė man policiją 6 kartus. Tik pradedi kalbėtis ar ginčytis, tuoj pakelia ragelį ir skambina pareigūnams.
Policija Anglijoje, sulaukusi tokio skambučio, reaguoja labai greitai. Reikia suprasti ir juos, nes būna kivirčų šeimoje, kurie baigiasi tragiškai.
Kai pirmą kartą sulaikė policija, buvo baisu. Išvežė kaip stovi. Nepasiėmiau nieko, nei piniginės, nei telefono. Mat buvau naivus ir paklausiau policininko patarimo nieko neimti.
Uždarė į areštinę, įjungė šviesas. Taip ir likau gulėti ant betoninių grindų. Dar spėjau pasakyti, kad po naktinės pamainos nesu miegojęs 19 valandų, tai nieko nebegalėjo padaryti, turėjo atidėti tardymą, kol išsimiegosiu.
Žmona iš policijos pasiėmė pati
O susipykome dėl menkniekių... Tai agurkas suvytęs šaldytuve, tai žmona ne tokių dalykų pripirko, paprašiau grąžinti į parduotuvę... Na ir prasidėjo. Jei vienas palietė kitą pirštu, to Anglijoje ir užtenka.
Jei tik pirštu palietei žmogų, tai traktuojama kaip sumušimas.
Na, leido man pamiegoti areštinėje. Atvyko valstybės advokatai, pasiklausė, pakraipė galvomis, nelabai supranta, kas vyksta.
20 metų kartu, 3 vaikučiai, neteisti, susipyko. Kuo čia dėta policija?
Kadangi žmona pasakė, kad ją pirštu palietė, bet užmiršo pasakyti, kad pati puolė su nagais veidą draskyti... Pasirodo, tai ne užpuolimas, o būtinoji gintis.
Paleido mane po paros iš policijos, kuri yra 40 km nuo namų. Nei pinigų, nei telefono. Ačiū Dievui, kad policija paskambino žmonytei ir ji atvažiavo, išsivežė savo blogą vyrą namo.
Tiesą pasakius, buvo įdomu skaityti žmonos ir dukros, policininkų parodymus, ką jie matė, kai atvyko.
O gi rado vyrą, valgantį ledus... Mūsų name yra kelios durys. Po to policija klausė savęs, jei moterį kas skriaudė, kodėl ji nebėgo pro duris į kiemą, o liko su blogu vyru ir skambino policijai jam matant, kol jis valgė ledus.
Išvijo iš namų
Kiti kartai buvo įdomesni, nes, matote, kai žmogus nori skirtis, užkliūna viskas.
Žmona kaltino, kad noriu vestuvių albumą išmesti... Niekas iš tiesų to padaryti nenorėjo. Tik kai man ji nuolat sakydavo: „Tu esi šlykštus, nebegaliu matyti tokio šlykštaus“, paprašiau savo mylimos žmonos nukabinti nuo sienos vestuvinę fotografiją. Nes juk esu šlykštus.
Tik paliečiau nuotrauką, ji vėl tuoj skambina policijai ir vėl istorija ta pati.
Po to pagalvojau, kad žmona turi 22 poras naujų batų, kurie dėžėse dulka. Galvoju, sutvarkyti reikia namus... Kai grįžau pasivažinėjęs su dviračiu, net nepastebėjau, kaip netikėtai privažiavo jau du ekipažai!
Pasirodo, mano mažutė pasakė, kad pavogiau jos batus ir susidėjau į savo automobilio bagažinę.
Policininkai po 5 vizito ant manęs jau dantį griežė. Kiek važiuoja, nieko padaryti negali. Vis trūksta įrodymų.
Na, tai šį kartą gąsdino. Sakė: „Prisipažink, kad paėmei batus, nes jei pradarysim bagažinę ir rasim, bus blogai.“ Mat negalima kito žmogaus daiktų išnešti iš namų be jo žinios.
Na, pradariau tą bagažinę, o ten nieko nėra. Sunku man buvo žiūrėti į jų piktus veidus.
Vienu žodžiu, paprašė gražiuoju manęs policija neiti namo, nes žmona stresuoja. Padavė mašinos raktelius ir keliauk, kur nori.
Paprašė skyrybų
Kaip tik žmonytė turėjo tą naktį išvažiuoti į Lietuvą aplankyti savo mamytės. Pagalvojau, ačiū Dievui, pabūsiu kur, tegul tik važiuoja, bus ramiau.
Praleidau laiką mieste iki 3 ryto sėdėdamas ant suoliuko, pažiūrėjau prieš tai naktinį kiną, nes laukiau, kol žmona išvažiuos.
Kai tik ji išvažiavo, grįžau namo. Turėjome nuostabias akimirkas su vaikučiais visą savaitę.
Žmona Lietuvoje negaišo laiko. Susirado advokatę, prirašė nesąmonių, kad gyvena ne Anglijoje, bet Lietuvoje pas mamą. Norėjo, kad išsiskirtume gražiuoju ir jai atitektų vaikučiai. O grįžusi į Angliją man pateikė dovanėlę.
Parašiau jos advokatei gražų laišką. Priminiau jai advokatų elgesio kodeksą, kad po to nuėjus pas teisėją nereikėtų jos išmesti pro duris už melagystes. Perspėjau, kad yra drausminės nuobaudos už tokius melavimus.
Matote, jiems visiems patogiau meluoti, nes sumoki 100 eurų, reikia 5 minutes pastovėti prie teisėjo, patylėti, pameluoti ir išskirti.
„Na, aš tai nieko nemeluosiu“, – tokie buvo mano žodžiai. Skyrybų sutartį išmečiau į šiukšlių dėžę.
Nenori gražiuoju, brangusis, bus negražiuoju. Tada ir prasidėjo...
Policijoje – nuolatinis „svečias“
Per tris savaites svoris nukrito 18 kg. Dingo apetitas, prasidėjo žiaurus elgesys, įžeidinėjimai, nepagarba. Visa tai matė vaikučiai.
Nereikėjo ilgai laukti, kol vėl atvažiuos policija. Tik šį kartą visi buvo protingesni. Buvau kaltinimas, kad spjoviau žmonai į veidą.
Policija pagalvojo, kad reikia man stipresnių „vaistukų“ ir nutarė iškelti baudžiamąją bylą dėl žmogaus kontroliavimo ir manipuliavimo juo.
Tai – tik šiais metais priimtas įstatymas, skirtas moteris apsaugoti nuo vyrų arba atvirkščiai. Dėl jo labai daug žmonių sulaukė skaudžių pamokų, nes už tokius nusižengimus gresia net iki 5 metų kalėjimo.
Vėl praleidau naktį policijoje, vėl uždegtos šviesos, tardymas.
Bet man sunku kalbėti nebuvo, nes aš visą gyvenimą apmokėdavau sąskaitas. Santaupas žmonytė laikė sau, turėjo 22 poras batų, atostogas užsienyje... Nelabai suprato mano advokatas, kur čia yra žmogaus kontroliavimas?
Aš ir pats nebetylėjau. Sakiau, galite mane paguldyti ant grindų nors ir 72 valandoms, kaip Gvantaname, aš jokių skyrybų sutarčių, ypač fiktyvių, nepasirašysiu.
Tardymas yra filmuojamas ir įrašomas. Policija matė, kad sunku jiems bus perkąsti lietuvišką riešutą.
Policijos paprašiau kavos puodelio. Niekas nenešė jos ilgai, kol pats policijos viršininkas su puodeliu rankose atėjo.
Pasakė, kad jie nenori manęs kankinti ar priversti kažko daryti. Gal nepatogiai jautėsi žmogus, gal bijojo ir pats atsakomybės. Aš jo klausiau, kiek galima, juk 6 kartas jau čia atvežtas esu.
Prasidėjo kitoks gyvenimas
O jie irgi gudrūs. Išrašė dar stipresnių „vaistų“. Dvi savaites negalėjau net artintis prie namų, vaikų, žmonos. Negalėjau kalbėti, kontaktuoti nei tiesiogiai nei netiesiogiai.
Paleido į laisvę už užstatą. Jei bus nors vienas pažeidimas, iškart būsiu sulaikytas, nes galiu trukdyti jiems atlikti tyrimą.
Kai išėjau iš policijos, telefonas buvo beveik išsikrovęs, mašina namuose, drabužiai namuose, o reikia eiti į darbą. Ką daryti?
Šiaip ne taip susisiekiau su žmonėmis, kurie man padėjo.
Gyvenimas prasidėjo iš naujo. Vakare įžengiau į prekybos centrą, teko pirkti viską savo buičiai iš naujo.
O pas ką gyventi? Draugų neturėjau labai daug.
Į maistą nesinorėjo net pažiūrėti. Nebesinorėjo net gyventi, nes jaučiausi kaip kokia sena gatvės prostitutė, atidirbusi suteneriui ir išmesta į gatvę.
Bendradarbiams buvo labai neramu. Bijojo, kad ko nors blogo sau nepadaryčiau. Niekur vieno nepalikdavo.
Apsistojo pas narkomanus
Pradėjau viską nuo nulio. Apsistojau pas žmones, kurie, kaip čia pasakius, buvę narkomanai, teisti...
Bet pagyvenęs su jais pamačiau, kaip jie gražiai elgėsi vienas su kitu, myli ir gerbia savo partnerį.
Jei buvęs kalinys sugebėjo pasikeisti ir nustoti gerti Anglijoje, o Lietuvoje gyvenantis direktorius keikia žmoną už tai, kad nepabarstė druskos ant cepelinų, kaip manote, kuris labiau degradavęs?
Prabėgo 2 savaites. Policija panaikino sunkesnius kaltinimus. Liko tik kaltinimas, kad spjoviau žmonai į veidą.
Šį kartą siuntė bylą į teismą. Turėjau apribojimus mėnesiui.
Kartais pagalvoju, ar čia mano gyvenimas, ar koks filmas apie Džeisoną Borną, kai lieki išmestas su megztiniu.
Ar čia koks filmas apie misterį Smitą ir Smitienę, kuriuos vaidina Bradas Pittas su Angelina Jolie.
Visai neseniai žmonytė blokavo mano banko sąskaitą. Na, myli ji mane, bet kad taip stipriai... Myliu ir aš ją, nors ir nemačiau savo mažiukų vaikučių, nors negaliu rodytis prie namų. Bet paštininkas juk gali prieit, ar ne? Tai nusiunčiau mergaitei muzikos grotuvą, berniukui – kompiuterinį žaidimą.
Matote, atrodo užsienis, emigracija, žmonės turėtų būti laimingi kartu, bet... Ar manote, kad Lietuvoje žmonės geresni, laikosi dorovės, kažkokių priesaikų? Sakyčiau, Lietuvoje labiau gerbiama santuoka, sutuoktiniai nenori jos sutrypti, stengiasi išsaugoti santykius.
Vakaruose emigrantės pinigų turi, kam tas vyras reikalingas? Galima paimti jį kaip seną atidirbusią prostitutę ir išmesti į gatvę.
Tik yra vienas bet. Reikia rasti pateisinimą savo sąžinei, argi ne taip?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
