Piktina vienašališkumas
Būtent čia užverda didžiosios diskusijos apie blogus ir gerus mokytojus, pakelti mokytojams algas ar ne, ar paskutine sensacija tapęs mokslo metų trukmės prailginimas. Įdomu tai, jog savo „reikšmingą“ nuomonę dažniausiai skuba pareikšti su švietimo sistema nesusiję asmenys, na nebent tiek, kad prieš dekadą vieną antrą trečią patys yra sėdėję mokyklos suole.
Tokie žmonės save laiko neva atsakingais piliečiais, turinčiais informuoti ir apšviesti likusią liaudį tokiu opiu ir svarbiu visai šaliai klausimu. Tokių autorių tekstuose yra pastebimos kelios tendencijos: pirmiausia, beveik visi prieš apjuodindami mokytojo vardą pamini, jog esti ir didžiųjų pedagogų ar Mokytojų, kurie dirba iš pašaukimo. Ant jų laikosi vargana mūsų švietimo sistema. Žinoma, pasisakantiesiems teko tokį ne vieną sutikti ir pas juos mokytis.
Antra, suskirstydami mokytojus į geruosius ir bloguosius „autoritetai“ švietimo klausimais visada likusioje teksto dalyje kalba apie bloguosius, o ne geruosius mokyklų ir mokytojų pavyzdžius, tokiu būdu formuodami neigiamą požiūrį į pedagogo darbą ir jį patį.
Dažname straipsnyje galime perskaityti autorių siūlymus ne iš širdies ar be pašaukimo dirbantiems mokytojams pasitraukti iš darbo ir eiti geriau šunims šėko pjauti, o ne jų vaikus žaloti. Tokią nuomonę aš vertinu kaip visiškai neatsakingą ir netgi skatinančią emigraciją, dar vieną mūsų šalies bacilą, kuri keroja beveik taip pat sparčiai, kaip prasta situacija švietimo sistemoje.
Kodėl taip sakau? Ogi todėl, kad pasakymas „tu nieko nesugebi, o tik žalos savo darbu pridarai. Geriau nešdinkis lauk ir kuo toliau nuo mokyklos“ tikrai neaugina nei motyvacijos, nei noro našiau ir inovatyviau dirbti, kurio taip pasigenda šnekoriai švietimo klausimais.
Savęs švietimo sistemos žinove nelaikau (bijau, kad mūsų krašte tokio žmogaus iš viso nėra, nes jeigu toks būtų, jis turėtų strategiją ir planą, kaip išsikapstyti iš esamos situacijos).
Mato tėvų vargą
Tiesiog esu dviejų mokytojų atžala. Aš niekuo neišskirtinė. Tokių kaip aš yra tūkstančiai. Nes, nepatikėsite, bet mokytojai irgi turi vaikų. Man tiesiog nusibodo klausytis, kaip yra teršiama ir žeminama mano tėvų profesija, kuriai jie atidavė ne vienerius savo gyvenimo metus. Ir toliau noriu kalbėti ne apie geruosius ir įžymiuosius mokytojų pavyzdžius, ir juo labiau ne apie bloguosius, kurių, sutinku, pasitaiko.
Čia noriu kalbėti apie paprastą mokytoją, netobulą, daugiau ar mažiau mylintį savo darbą, galbūt kartais netgi cinišką ir piktą ant viso pasaulio. Noriu nušviesti mokytojo kasdienybę, kurią man tenka stebėti jau daugiau nei dvidešimt metų.
Pradėkime nuo to, kas yra mokytojas? Man mokytojas yra tarsi kapitonas, į kurio laivo denį kas keturiasdešimt penkias minutes suguža vis nauji keleiviai ar įgula. Be tėvų, būtent mokytojai supažindina moksleivius su juos supančiu pasauliu ir jo paslaptimis. Būtent su mokytojais vaikai praleidžia didžiąją dalį dienos laiko ir netgi dvylika savo gyvenimo metų.
Mokytojas augančio žmogaus gyvenime atlieka tikrai neeilinį vaidmenį. Ar bent jau turėtų atlikti. Įsiklausykime, kiek daug norime iš mokytojų, kurie, nepamirškime, taip pat yra tik žmonės.
Trokštame, kad jie būtų autoritetai mūsų vaikams, juos suprastų, įsigilintų į jų poreikius, polinkius ir sugebėjimus, kad vertintų mūsų atžalas kaip išskirtines ir unikalias, kurios mokyklose gali pasiekti aukštumų. Mokytojai turi prisitaikyti prie nuolatos besikeičiančios jaunuomenės, nuolat kelti savo kvalifikaciją ir kompetencijas. Tokių reikalavimų neatitinkančius skubame apšaukti tinginiais ir mokytojais „ne iš pašaukimo“, kurie tik sugeba kaulyti didesnių algų ir ilgesnių vasaros atostogų.
Darbo užkulisiai
Tačiau čia stabtelėkime ir atidžiau pažvelkime į mokytojo dieną. Imkime pavyzdžiu vidutinio amžiaus mokytoją su pilnu pamokų krūviu, kuris dirbaž savo mieste ar miestelyje. Nepamirškime, jog mokytojai dirba ne tik šauniausiose Vilniaus ar Kauno gimnazijose, bet ir miestelių, ir netgi, o varge, kaimų mokyklose, kuriuose jau baigia išnykti mokyklinio amžiaus vaikai, ir taip bus išspręsta pusė problemų dėl niekingų mokytojų klestėjimo.
Tarkime, jog mokykloje mokosi apie 600 vaikų, tad vienoje klasėje turėtų būti 20-25 moksleiviai. Aptariamas mokytojas per savaitę turi dėstyti nuo 16 iki dvidešimt kelių pamokų. Per dieną jis turi nuo penkių iki septinių susitikimų su moksleiviais iš maždaug septynių skirtingų klasių. Tad apytiksliai gauname, kad mokytojas per vieną darbo dieną bendrauja su nuo šimto iki šimto penkiasdešimties moksleivių.
Man jau čia sunku suvokti, kaip vienas žmogus gali įsiklausyti į tokią masę skirtingų, įvairaus amžiaus ir gebėjimų vaikų. Bet ženkime dar toliau ir pažvelkime į mokytojo darbo dinamiką. Juk pedagogai dėsto įvairaus lygio ir sudėtingumo dalykus. Prisiminkime, kokius skirtingus matematikos uždavinius sprendėme penktoje ir dvyliktoje klasėje, kaip septintoje klasėje po truputį gilinomės į senovės civilizacijų pasaulį, o paskutinėse klasėse jau kaip žuvys nardėme po visą istorijos chronologiją ir kt.
Mokytojai turi kas pamoką vis perjungti savo kalbėjimo ir aiškinimo sudėtingumo lygį, ruošti įvairias užduotis. Sakysite, kad ten metai iš metų vien tas pats ir tas pats? Tuomet pasiūlysiu peržvelgti mokymo programas ir nuolat besikeičiančius vadovėlius.
Prie viso šio mums dažniausiai matomo ir žinomo mokytojo darbo pridėkime elektroninio dienyno pildymą, kuriame mokytojų įrašus mokiniai ir jų tėveliai turi rasti po pamokų, su pagyrimais ir pastabomis. Vis dar turėkime omenyje, jog mūsų mokytojas vidutinio amžiaus ir informacinės technologijos jį pasiekė ne taip jau seniai, tad jam gali kilti šiokių tokių keblumų pildant dienyną.
Toliau pridėkime budėjimus per pertraukas tarp pamokų mokyklos koridoriuose ir valgykloje, begales pamokų planų, ataskaitų, auklėjamosios klasės ugdymo programų ir neduok Die, mūsų mokytojas dar ir metodinės grupės pirmininkas, kuris turi protokoluoti susitikimus ir ruošti begalę beverčio popierizmo, kurio reikalauja reikli mokyklos vadovybė.
Apie tai, kad mūsų aptariamas mokytojas gali būti lituanistas, istorikas ar matematikas ir kiek jis turi įvairių kontrolinių, rašinių, apklausų taisymo, aš jau nekalbu. Per daug nepadoru. O dar liko peržvelgti ateinančios dienos pamokas ir sugalvoti užduotis bei viską pateikti inovatyviai bei patraukliai.
Neįvertinamos pastangos
Man mokytojo darbas visada atrodė kaip kosmosas, iš kurio niekada mokytojas negrįžta. Bet viskas yra įmanoma ir padaroma, labai daug duoda su metais ateinanti patirtis, kuri dažnam mokytojų darbo kritikui tėra stabdys naujovėms įsisavinti. Ir dar turėkim omeny, jog tas paprastas mokytojas, kartu ir paprastas žmogus, turi ar bent jau turėjo savo pomėgius. Jį taip pat ištinka problemos. Galų gale, mokytojui nesvetimas ir vartotojiškumas bei įprasti gyvenimiški poreikiai.
Bet toks žmogus dirba metus, dvejus, dešimtmetį, penkiolika, dvidešimt ir daugiau metų. Jaunystėje degęs stiprus entuziazmas su metais vis silpsta, nes žmogus paprasčiausiai sensta, jis jaučiasi atidavęs labai daug savo gyvenimo laiko mokyklai ir mokiniams, kurie nemano, jog toks mokytojas yra vertas būti praleistas pro duris ar mandagiai pasveikintas.
O mokyklos vadovybė niekada nebuvo linkusi paskatinti, padėkoti už puikius rezultatus, pastangas. Tad taip ir darosi tie mūsų mokytojai ciniškais, piktais, ant vaikų išsiliejančiais, bumbančiais asmenimis, kuriuos dažnam norisi siųsti kuo toliau.
Tik šitoje vietoje siūlyčiau dar kartą prisiminti mokytojo kasdienybę ir pabandyti įsijausti į ją. Stabtelėti, nusišypsoti ir bent mintimis padėkoti savo esamiems ir buvusiems mokytojams už jų laiką ir kantrybę. O visiems pasisakantiesiems spaudoje apie mokytojus ir jų darbą siūlau kitą straipsnį skirti tiems geriesiems mokytojų pavyzdžiams, nes juk visų mūsų patirtis mokykloje ne vien juoda ar balta.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
