Išgirdus tokias kalbas dažniausiai pamanydavau: nesamonė kažkokia. Negali būti, kad visi išvažiavę lietuviai yra tokie pikti. Greičiausiai keliems nepasisieke, tai dabar jie ir šmeižia visą tautą. Jei esi draugiškas, niekas tau nenorės pakenkti. Visi norės tik draugauti. Kur gi ne. Pasirodo, kenkia, ir dar kaip. Ir man pačiai teko su tuo susidurti.
Padėjo įsidarbinti slauge
Dirbu slauge Vokietijoje. Kai numiršta koks senukas, naujo darbo ieškau įvairiais būdais. Per pažistamus, skaitau skelbimus, įdedu savo skelbimą į lietuviškus, vokiškus naujienų portalus bei laikraščius. Kartą sulaukiau skambučio. Moteris, kalbanti lietuviškai, pasiūlė man darbą.
Sakė ieškanti sau porininkės. Dirbti reikėtų keičiantis kas du mėnesius. Išklausinėjusi apie darbo sąlygas ir neįtarusi nieko blogo išvykau mikroautobusų į Vokietiją pakeisti savo tautietės. Vieną dieną mums su ja teko dirbti dviese, nes mikroautobusas jos paimti turėjo atvykti tik kitą dieną.
Mano būsima porininkė atrodė visai normali, linksma moteris. Paaiškino darbo specifiką, aprodė apylinkes ir išvažiavo mestelėdama žodžius: „Žiūrėk, tik nepavok mano darbo vietos.“ Nieko vogti nesiruošiau. Man labai tiko toks darbo grafikas, kai du menesius dirbi, o kitus du būni namuose. Be to, ir darbas nebuvo labai lengvas, kurį galėtum dirbti nuolat.
Supykdė tautietę
Senutė sirgo demencija, o su tokiais ligoniais ilgai nepadirbsi, nes gali ir pačiam stogas nuvažiuoti. Du mėnesiai prabėgo nepastebimai. Aš susidraugavau ir su senute, ir su jos vaikais. Kai grįžo porininkė, senutė jos nepažino ir su ašaromis akyse pradejo maldauti manęs neišvažiuoti.
Šiek tiek apraminau apgavusi, kad aš niekur neišvažiuoju, o tik einu į parduotuvę, ir pasislėpus kitame kambaryje pradėjau laukti, kada manęs atvažiuos mikriukas. O jis turėjo atvykti po dviejų valandų. Po kurio laiko senutės namuose prasidėjo cirkas. Į mano kambarį, kuriame laukiau autobuso, įsibrovė porininkė ir pradėjo mane fotografuoti. Iš pradžiu nesupratau, kas vyksta. Paklausiau jos, ką ji daro.
Tačiau ji nieko neatsakydama toliau mane fotografavo telefonu. Susinervinau ir pakeltu balsu pradėjau klausinėti, kas vyksta. Tada ji pradėjo mane filmuoti sakydama: „Dabar tave, žiurke, pamatys visa Lietuva!“
Nustūmiau jos ranką kartu su telefonu ir užtrenkiau prieš jos nosį duris. Tada ji pradėjo žviegti.
„Tu, ... (keiksmažodis). Tu nori užgrobti mano darbo vietą! Tu tyčia taip padarei, kad dabar senelė manęs bijo ir neprisileidžia! Tu, ... (keiksmažodis), daugiau čia neatvažiuosi. Ir apskritai tu daugiau niekur darbo negausi! Nes žadu įdėti tavo nuotraukas į „Facebook“ ir pranešti visiems, kokia tu esi žiurkė! Kad užgrobi kitų darbo vietas!“ – rėkė ji.
Išgirdusi grasinimus apsiverkiau. Nieko blogo nepadariau, ramiai laukiau mikriuko, ir še tau, kad nori, – mane žada apšmeižti visai Lietuvai dėl to, ko nepadariau, paviešinti mano nuotraukas! Ir kodėl man visada šitaip nesiseka?! Kaip ji nesupranta, kad aš nieko tai senelei nesakiau, kad ji jos bijo tik todėl, kad ją pamiršo...
Teko įsikišti vokiečiams
Kol porininkė keikėsi už durų, paskambinau senelės dukrai ir paprašiau atvykti, nes namuose dedasi nepaaiškinami dalykai. Išgirdus, kad aš kalbuosi su senelės artimaisiais, porininkė nusiramino, nes nesitikėjo, kad aš jiems paskambinsiu. Kai atvažiavo dukra, porininkė jau ramiai vaikščiojo, lyg nieko nebūtų nutikę. Tik rankose laikė telefoną, kuriuo viską filmavo.
Pradėjus aiškintis, kas čia nutiko, porininkė ir vėl mane užsipuolė žodžiais, kad aš norinti atimti iš jos darbo vietą ir kad ji daugiau neleis man čia atvažiuoti. Aš sutikau neatvažiuoti su sąlyga, kad moteris ištrins mano nuotraukas ir negrasins apšmeižti dėl to, ko nepadariau. Ji nesutiko ir toliau aiškino savo tiesą. Galiausiai puolė rinktis savo lagaminų burbėdama: „Aš irgi išvažiuoju, daugiau nepasiliksiu!“
Kraudama lagaminus ji turbūt tikėjosi, kad senelės dukra ją sulaikys, nes nebus kam prižiūrėti senutės: mums abiem išvažiavus moteris liks viena. Bet senelės dukra jos nestabdė. Porininkei nieko neliko, kaip tik išeiti. Tačiau po kelių minučių ji grįžo ir pareikalavo manęs atlyginti jai kelionės išlaidas.
Įkrito į pačios išsikastą duobę
Senelės dukra nieko nesakiusi išsitraukė piniginę ir, padavusi reikiamą sumą, parodė jai duris. Porininkė išdundėjo neaišku kur. Tik vėliau mes sužinojome, kad ji tame pačiame miestelyje turėjo pažįstamą, pas kurią ir prisiglaudė kuriam laikui.
Kai porininkė išėjo, senelės dukra pradėjo manęs prašyti pasilikti, kol ji nesusiras man pamainos. Sutikau ir paskambinusi mikriuko vairuotojui pranešiau, kad nevažiuoju namo. Jis man pasakė, kad jau žino, nes išbėgusi porininkė jam paskambino ir pranešė, kokia aš šiukšlė, kad manęs daugiau niekas nevežtų, kad užgrobiau jos vietą, o ją pačią išvijau...
Vienu žodžiu, trūksta žodžių... Likau be kaltės kalta. O mano porininkė dar ilgai nenusiramino. Ji kitą dieną skambinėjo visiems senelės vaikams ir prašė atleisti dėl tokio elgesio. Esą ji ne taip viską suprato, sakė, kad daugiau šitaip nesielgs ir viskas bus gerai. Tačiau niekas jos daugiau priimti nenorėjo ir į jokias kalbas nesileido.
Savo nuotraukų „Facebook“ ar kur nors kitur dar kol kas taip ir nemačiau. O jei pamatysiu, paduosiu į teismą. Nes niekas neturi teisės be mano sutikimo jų viešinti ir kaltinti tuo, ko nepadariau. Liudininkų aš turiu, savo buvosios porininkės vardą žinau. Ir net žinau, kur ji gyvena, – darbdavys davė jos adresą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
