Ji pasufleravo eiti mokytis šokti tango... Labai jau jai patiko ta idėja, sakė, netrūks tau moterų dėmesio šokių salėje ir nebūsiu vienas, galėsiu apsikabinti kurią tik norėsiu.
Sugalvojo verslo planą
Jei atvirai, gyvenime jau prisisportavau ir prisišokau, norėjosi kažko naujo, neišbandyto. Sugalvojau užsiimti verslu – pardavinėti gėles.
Nuvažiavau į vietinį Anglijos moterų kalėjima, kur augina nuostabias gėles ir pardavinėja pigiai. Turi labai modernius šiltnamius, dirba su gėlėmis. Joms tai terapija, būdas pabėgti nuo savęs, nuo vienatvės ar užsimiršti.
Tik kur ir kas jas pardavinės, galvojau? Pakalbėjau su vietinu vikaru, miesto centre yra graži bažnyčia, kur yra automobilių stovėjimo aikštelė. Vikaras leido ten įrengti pardavimo vietą. Juk gražu ir kilnu yra padėti moterims. Na ir kas, kad jos nuteistosios.
Pakalbėjau su vietinėmis anglų verslininkėmis, viena turi meno galeriją, kita kavinę, trečia – parduotuvę ir visos jos pritarė, skatino mane pradėti.
Pinigus rinko neįprastu būdu
Nutariau, kad pakabinsiu pašto dėžutę, parašysiu ant jos „Nuoširdumo dėželė“ ir kas norės, įmes pinigų. Nereikės net stovėti pačiam ir pardavinėti.
Vieną sekmadienį suvežiau dėžes. Padariau ekspoziją ir iš kalėjimo atvežiau 23 rūšių gėles. Kokios jos gražios, labai gerai užaugintos, labai geros kokybės komposte. Tai ne paprastos gėlės iš vietinio prekybos centro, kur kainuoja 2 svarus.
Mokėjau kalėjimui 1,80 svaro už kiekvieną. Kažkaip pakalbėjome su moterimis kalėjime, kad vis tiek mūsų miestas Anglijoje labai turtingas, žmonės tikrai mokės 2,50, o gal ir visus 3 svarus.
Taigi, vieną sekmadienį prigręžiau pašto dėžutę prie bažnyčios tvoros, sudėjau gėles ir pakabinau skelbimus.
Skelbime parašiau: „Parduodamos gėlės. Prašom naudotis nuoširdumo dėžele.“
Ir viskas, verslas padarytas. Vaikščiojau po miesto centrą, gėriau kavą, gražus oras, pavasaris. Kaip tik tai, ko reikia išsigydyti liūdesiui...
Labai džiugu buvo, kad nereikia verslu rūpintis. Žmonės eidami į darbą pamatys skelbimą, patys apsitarnaus, man teliks kitą kartą atvežti vėl gėlių. Jokio streso, vienas malonumas.
Paskaičiavęs pelną nustebo
Jau kitą dieną pastebėjau, kad žmonėms patiko mano idėja ir jie pradėjo, kaip čia pasakius, pirkti tas gėles. Jų pradėjo mažėti... Na, galvoju, metas pradėti man kopinėti pelną iš savo nuoširdumo dėželės.
Atidaręs ją nustebau radęs 70 centų... Kitą diena radau 5 svarus ir tuos perplėštus. Matyt, parduotuvė nepriėmė, tai žmogus paliko mano nuoširdumo dėželėje.
Aš žiūrėjau į tuos pinigus ir galvojau, kad išleidau 62 svarus gėlėms ir 22 svarus pašto dėžutei. Na, dar teko kuro nusipirkti, laminuoti A5 formato skelbimus. Pradėjau galvoti, ar man pavyks surinkti bent 8 svarus...
Žinote, tuo metu aš supratau, kad yra krizė ir turbūt kitiems reikalinga pagalba labiau nei man. Tik vaikščiodamas po miestą negalėjau suprasti, kad namai, pro kuriuos praeidavau, kainuoja beveik po 1 milijoną svarų, o žmonės taupo gėlėms net 1 svarą.
Negalėjau suprasti žiūrėdamas šeštadienį į pilnas aludes ir kavines, restoranus, kur žmonės taško šimtus vien alkoholiui ir linksmybėms, o kitą dieną taupo 50 centų gėlėms!
Ir vis galvojau, gal mes labai skirtingai suprantame nuoširdumą. Galėjau, aišku, parašyti skelbime, kad rekomenduojama parama yra 3 svarai, bet jei niekas nestovi ir nežiūri, nesaugo, kas gi trukdys žmogui įmesti 70 centų...
Klientės susigėdo
Vieną vakarą išėjau pažiūrėti, kaip sekasi mano verslui ir nustebau sutikęs savo pirmą klientę. Ką jūs manote? Jai 35–40, turi savo sporto klubą, energinga, liekna, grakšti, labai graži. Jai labai patiko gėlės ir idėja, todėl ji papasakojo savo draugei, kuri privažiavo vėliau su mašina.
Mano klientės buvo tokios laimingos, ėmė po 3 gėles, nesikuklino. Paklausiau, ar jos žino, iš kur tos gėlės ir kas jas augina?
Moterys bandė spėlioti, kad aš sodininkas, auginu gėles, tačiau kadangi jos niekam nereikalingos, parduotu kaip šiukšles.
Aš joms papasakojau apie moteris, tokias kaip jos, kurios vieną dieną buvo labai sėkmingos ir laimingos, tik padarė vieną lemtingą klaidą gyvenime ir atsidūrė kalėjime, kur augina gėles ir taip stengiasi integruotis vėl į visuomenę.
Mano pašnekovės buvo labai nustebusios, kai sužinojo, kad jos, moterys, padeda kitoms moterims vien būdamos laimingos ir pirkdamos gėles.
Tada aš jų paklausiau, kam reikalingos joms tos gėlės? Parodžiau ranka į bažnyčios sodą, kuriame pasodinau šimtus nuostabių rožių. Aš joms pasiūliau kiekvieną dieną ateiti į mano sodą pasigrožėti nuostabiomis gėlėmis. Nereikės joms pačioms auginti ir vargti.
Moterys prisipažino, kad jaučia kaltės ir gėdos jausmą.
Vėliau su ja dar ilgai kalbėjome apie nuoširdumą, laimę ir laisvę. Tereikia mums pasiteisinti, kad mūsų gyvenimas sunkus, o kai mūsų niekas nemato ir nekontroliuoja, pavirstame nusikaltėliais, ar ne?
Kada jūs jaučiatės laimingesni – būdami laisvi ar kai jums nurodo, kaip turi elgtis, kiek mokėti?
Norint suprasti, kas iš tikrųjų yra laisvė ir laimė, reikia paklausti tų moterų kalėjime, ar ne taip? Juk turėdami tą laisvę ir laimę mes jos nevertiname, kol neprarandame?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
