Netikėtas nuotakos įvaizdis
Paklausta, ko tikiuosi, aiškiai pasakiau – ko nors romantiško, galbūt nostalgiško ir kuo mažiau nešvankybių, tuo geriau. Žinot, teku jau nebe jauna nekalta mergelė, su būsimu vyru penkerius metus gyvenome „susimetę“, ne tas amžius kai vaikų ieškoma kopūstuose ir kvailai kikenama pamačius išpakuotą prezervatyvą.
Kai atėjo ta diena, man nuo pat ryto buvo liepta tupėti namuose apsirengus tik chalatu, nepasidažius, nesusišukavus ir laukti. Taip ir padariau. Kai merginos paskambino į duris pasitikau jas įsisupusi į naminį chalatą, nesišukavusi ir net blakstienų nepasidažiusi.
Visų prima man buvo įteikta apranga. Pamačiusi ką man atvežė net žagtelėjau. Nežinau iš kur jos tai gavo, bet rūbai net rėžė akis gašlumu. Man buvo liepta įsisprausti į raudonai juodą aptemptą korsetą, per kurį krūtinė virsta lauk, vos sėdynę dengiantį pūstą sijonuką ir apsimauti tinklines kojines. Ant galvos suvėlė didelį lizdą, kurio paskui tris dienas negalėjau išsišukuoti.
Turint omenyje, kad nesu labai liekna, apsirengusi, su ryškiu makiažu, kojom panašiom į rūkytas dešras , raudonom lūpom per pusę veido ir aukštakulniais pasidariau panaši į gerokai nusivalkiojusią gatvinę. Tuo momentu supratau, kad ramaus ir romantiško mergvakario tikėtis neverta. Bet buvo jau šaukštai po pietų. Teko apsimesti, kad esu sužavėta šito maskarado ir su drebančia šidim laukti kokių dar atseit malonių staigmenų man paruošė.
Jautresnė nuotaka gautų smūgį
Pirma mergvakario dalis prabėgo geriau nei tikėjausi. Man tiesiog reikėjo atsakyti į paruoštus klausimus, o už kiekvieną neatsakytą turėjau išgerti taurelę. Klausimai buvo sukti, aš nelabai draugauju su stipriu alkoholiu, tad pasibaigus tardymui, jaučiausi kaip reikiant apsvaigusi.
Antroji pramogų dalis tai buvo kažkas! Nežinau iš kur merginos prisigraibė tokių „gerų“ idėjų, bet jautresnė nuotaka tikrai būtų gavusi širdies smūgį. Man buvo pasakyta, kad dabar važiuosime į miesto centrą, kur turėsiu taip apsirengusi kalbinti nepažįstamus vyrus ir juos „vilioti“. Kviesti į pasimatymą, prašyti telefono numerių... iškart griežtai atsisakiau.
Mūsų miestelis nelabai didelis, miesto centre parkelis, kur vakarop vaikšto pagyvenę žmonės ir tėvai su mažais vaikais. Gal kur nors Vilniuje ar Kaune tokiu darkymusi nieko nenustebintum, bet čia? Tikrai ne!
Galų gale po ilgų įkalbinėjimų pasirinkom švelnesnį, kaip tuo metu atrodė variantą – pasivažinėsim po aplinkinius rajonus ir ten galėsiu išbandyti savo kerus. Kadangi vakaras atvėso, teko užsimesti trumpą dygsniuotą striukę, su kuria vaikštau į darbą. Tiesą sakant ji nelabai ką dengė, vis tiek jaučiausi kaip nuoga.
Pusė merginų sulipo į vieną automobilį, mes į kitą ir leidomės sukti ratus, kol pagaliau pagrindinė vakarėlio organizatorė suspiegė, kad mato tinkamus kandidatus ir parodė gatvėje stovinčių vyrų būrelį.
Kai mašina sustojo, mane praktiškai išstūmė lauk ir pradėjo drąsinti garsiais riksmais, tipo eik, kalbėk. Tik priartėjusi pakankamai pamačiau, kaip apsikvailinom.
Ten stovėjo ne suaugę vyriškiai, o kokių septyniolikos, šešiolikos metų paaugliai. Iš pradžių jie tylėjo, matyt priblokšti mano išvaizdos, bet kai apsisukau eiti atgal, staiga pratrūko, pradėjo baubti: „Nu na...“ „E, bl... k..va... už kiek nu....si?“
Pora stambesnių jaunuolių net pradėjo eiti link manęs. Siaubingai persigandau, pabandžiau paskubinti žingsnį ir pasislėpti automobilyje, kur lauke ne mažiau persigandę vakarėlio organizatorės, bet neišlaikiau pusiausvyros ant aukštų kulnų, kurių beveik nenešioju ir išsiplojau vidury gatvės. Kritau labai skaudžiai, iki kraujo ir gilių žaizdų nusibrozdinau kairės rankos delno apačią ir abu kelius.
Blogai pamenu, kaip draugės įvilko mane į mašiną, nes iš akių pasipylė skausmo ir pažeminimo ašaros. Pradėjau rėkti, kad niekur daugiau nenoriu važiuoti. Prašiau, kad mane parvežtų atgal į namus, bet jos ir vėl mane perkalbėjo.
Tvirčiausias argumentas, kuriam turėjau nusileisti, buvo tas, kad pinigai už kavinę jau sumokėti ir nieko negalima atšaukti. Šiaip ne taip aplopyta, apklijuota pleistrais, apsimovusi pakeliui pasitaikiusiam prekybos centre nupirktomis pėdkelnėmis. Šventinė nuotaika buvo galutinai sugadinta, liko tik sukąsti dantis ir kantriai laukti, kol šitas košmaras pagaliau pasibaigs. Kavinės tualete nusiploviau klaikų kekšišką grimą ir tik tada nusiraminau.
Pamaniau, kad pasitaiko įvairių nesklandumų. Iš dalies aš pati kalta, kad nesutikau važiuoti į miesto centrą. Gal jei būčiau sutikusi, nereikėtų dabar kęsti skausmo dėl sudaužytų kelių ir grubiais žodžiais nuplėštos garbės. Po gana tylios ir padoriai prabėgusios vakarienės, kuria tikrai apsidžiaugiau, vėl prasidėjo atrakcijos. Kaip sakoma, nesvarbu, ar tu nori ar nenori, šou turi tęstis.
Niekada nepamirš
Buvo rengiamas išbandymas, kaip greit sugebėsiu burna užmauti sargį ant banano, prie stulpo sušokti viliotinį ir panašiai... Šventę vainikavo su fejerverkais įneštas tortas, kurio nė kąsnio nepajėgiau praryti. Mat šitas pagal užsakymą gamintas konditerijos šedevras iki koktumo priminė tikrą falą.
Džiaugiuosi tik dėl vieno dalyko, kad nebuvo pasamdytas koks nors striptizo erelis, kuris mojuos man galu palei nosį, o aš kraupsiu vaidindama gilią ekstazę, nes juk nesinori merginoms gadinti šventės. Jos tiek stengėsi.
Kai paryčiais kankyne virtęs mergvakaris baigėsi ir mane parvežė į namus, prie tai įteikę dovanėlę atminimui, pajutau tokį palengvėjimą, net žodžiais negaliu apsakyt.
Mane guodė tik viena mintis. Tokio mergvakario aš tikrai niekada neužmiršiu. Ir pabaigai. Be sugadintų nervų, mergvakaris man kainavo dar daugiau. Kadangi suknelę vestuvėms pasirinkau kuklią, iki kelių reikėjo ją taisyti. Teko siūti nėrinių juostas apačioje, kad nesimatytų didelių raudonų randų, likusių po to kritimo ant asfalto. Labai gaila, nes tai buvo mano svajonių suknelė ir fotografijose aš neatrodysiu taip, kaip visada svajojau.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
