Svarsčiau ilgai, kalbėjausi su pažįstamais, kurie sakė: „Jaroslavai, tikrai, problema ne tavyje, o kad tu nori veikti ir dirbti kitaip negu mes visi esam išmokyti, yra kitas dalykas. Bet mes matom, kad tu nori ir, svarbiausia, gali! Kad tu nenuleidi rankų ir veiki kiekvieną dieną, kiekvieną tau skirtą valandą, minutę. Kaip tavo akys dega, kai tu nestovi vietoje.“
Kai draugams atsitinka nelaimė ar, esant tam tikrai problemai, jie skambina man ir žino, kad galiu padėti, tai mane užveda. Nėra geresnio jausmo, kai draugai po to tau dėkoja, stumia į prieki ir kartoja: „Tu turi tai daryti, tu turi padėti kitiems, nes mes matom, kaip tave tai užveda ir tu sugebi surasti išeitį arba tiesiog užmotyvuoti visai dienai“.
Dabar galit pagalvoti, kad esu kažkoks pagyrūnas, kuris yra jaunas ir čia įsivaizduoja nežinia ką, bet sakau kitų žmonių žodžiais.
Pradėjo dirbti 14-kos
Pradėsiu nuo pradžių. Būdamas 14 metų netekau tėvo, šeimoje buvom su sese, kuri vyresnė už mane 4 metais, motinai tuo metu buvo labai sunku. Kaip dabar atsimenu, valgėm visą žiemą tik bulves. Jeigu močiutė atveždavo mėsos, tai būdavo šventė. Bet išgyvenom, nepasidavėm ir dabar, svarbiausia, esam sveiki ir kartu.
Būdamas 14 metų pradėjau savo darbo karjerą. Vasarą įsidarbinau sandėlininku, kuriam reikėjo valyt pastolius nuo cemento, gaudavau pagyrimų iš valdžios. Dirbau gerai, tai ir mokėjo gerai. Per mėnesį gaudavau 2000 litų. Paaugliui tai buvo tikrai labai dideli pinigai.
Vasara baigėsi, grįžau atgal į mokyklą. Nepasidaviau ir važinėdavau savaitgaliais arba vakarais, liaudiškai sakant, į „chalturkes“. Įsidarbinau langų tamsintoju, kur dirbau 6 mėnesius, o po to mane atleido. Atleido ne dėl to, kad blogai dirbau, o dėl to, kad buvo mažai darbo, tad teko mažinti darbuotojų skaičių. Kadangi aš buvau be patirties, tai ir atleido mane.
Man buvo šokas, labai sunkus momentas. Išėjau verkdamas ir galvodamas, kad man atėjo galas. Bet tada man pagalbos ranką ištiesė sesers draugas ir surado man darbą automobilių plovykloje.
Dirbau ten apie metus, o to gavau geresnį pasiūlymą dirbti sandėlininku. Juo dirbau apie 2 metus, kai gavau pasiūlymą iš būsimo savo darbdavio tapti pardavimų vadybininku. Tapau vadybininku, kuriam gerai sekėsi ir klostėsi tolimesni reikalai. Uždirbdavom visi gerai ir visi buvo patenkinti, bet po metų įmonė užsidarė. Buvo labai gaila...
Ilgai galvojau, kur toliau tęsti savo karjerą, ir nusprendžiau tapti nekilnojamo turto brokeriu, nes su pardavimais man gerai sekėsi. Tapau NT brokeriu, dirbau ten metus ir išėjau.
Tačiau svarbiausia priežastis, kodėl išėjau, buvo ta, kad nesulaukiau palaikymo. Per mokymus užsivesdavai, norėjai nuversti kalnus, bet atėjus kitą dieną į darbą vėl prasidėdavo tas pats.
Dirbdamas taksistu skaitė knygas
Vėliau nusprendžiau padirbėti taksi vairuotoju. Dirbau juo neilgai, nes žinojau, kad dirbsiu tik apie 3 mėnesius – žiemą reikėjo išlaikyti šeimą.
Tekdavo ilgai laukti klientų, turėjau daug laisvo laiko, tad nusprendžiau pradėti skaityti knygas. Pradėjęs skaityti negalėdavau sustoti, būdavo, kad nespėdavau priimti užsakymo arba net tyčia neimdavau, kad tik galėčiau baigti skaityti.
Taksi darbas buvo sunkus ir įdomus, pikti žmonės, savaitgaliais neblaivūs, negerbiantys taksi vairuotojų. Bet su daugeliu klientų rasdavome bendrą kalbą. Teko sutikti ir labai linksmų žmonių, su kuriais spėdavai pakalbėti apie viską.
Dirbdamas taksi vairuotoju kartais jausdavausi net kaip psichologas, kuris sugeba išklausyti ir patarti. O klausytis gali ne kiekvienas.
Praėjo 3 mėnesiai, ir palikau taksisto darbo vietą. Grįžęs namo pradėjau svarstyti, ką toliau man veikti. Su pardavimais sekasi gerai, moku pardavinėti, sugebu išklausyti klientą, patarti, surasti geriausią sprendimą ir pasiūlymą.
Nenuleidžiu rankų. Ateis tikrai ta diena, kai įrodysiu kitiems ir pats sau, kad aš galiu. Išvardinau čia ne visas darbo vietas, kur esu dirbęs.
Esu buvęs ir Anglijoje, bet apie tai nenoriu kalbėti ir prisiminti, nors ten teko būti neilgai. Noriu pasakyti, kad gavau labai gerą gyvenimo pamoką, kurios tikrai neišmoksi kolegijoje, nes čia yra gyvenimo patirtis.
Ieško bet kokio darbo
Savo patirtimi noriu pasidalinti su kitais ir padėti, nes dažnam iš mūsų kartais trūksta tik palaikymo, išsikalbėjimo, duoto antro šanso. Norime gyventi geriau, bet ką mes padarėme, kad gyventume geriau? Mes visi tik ir kaltiname kitus ir visus aplinkui, bet tik ne save.
Vietoje to, kad žengtume vieną žingsnį į priekį ir mėgautumėmės rezultatu, geriau laukiame, kol galbūt kada nors laimėsime milijoną ir tik tada būsim laimingi. O jeigu nelaimėsime? Tada bus kalti visi aplinkui, taip pat ir loterijos organizatoriai.
Todėl mano didžiausia svajonė dabar yra padėti kitiems. Manau, kad efektyviausia tai padaryti rengiant žmonėms seminarus. Labai noriu įgyvendinti šį savo siekį ir darysiu viską, kad šis mano projektas kuo greičiau pradėtų veikti ir padėtų kitiems.
Tačiau susidūriau su problema – kaip pritraukti lėšų savo projektui? Tad nusprendžiau ne skolintis, bet užsidirbti. Todėl dabar ieškau papildomo darbo, kad galėčiau surinkti lėšų ir įgyvendinti savo sumanytą projektą. Darbas gali būti vakarais arba savaitgaliais darbas, gali būti tiesiog valandinis darbas, gali būti nuolatinis. Galiu nuplauti automobilį, nupjauti žolę, išvežti šiukšles.
Nesupraskit manęs klaidingai, aš neprašau paramos, aš prašau pagalbos duodant darbo.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
