Kartą mane viena pažįstama pakvietė pavalgyti „friuštik“. Vokiškai tai reiškia pusryčius.
Pusryčiauti mes turėjome ne namuose, ne kokioje kavinėje, o senelių namuose. Po pusryčių mes truputį ten pasivaikščiojome. Po to, ką ten pamačiau, supratau – numirti norėčiau Vokietijoje.
Kodėl? Todėl, kad ten kiekvienas benamis, sulaukęs senatvės, gali gyventi kaip karalius ir numirti oriai, kaip miršta pačių didžiausių šalių prezidentai.
Senelių namai, kuriose lankiausi, priklauso „Caritui“, juose gali gyventi bet kas. Ir milijonierius, ir elgeta, ir visą gyvenimą socialines pašalpas gaunantis žmogus.
Skirtumas tik tas, kad milijonierius už gyvenimą senelių namuose sumokės pats, o už elgetą mokės valstybe. Ir visi jie gyvena po vienu stogu, nežemindami vienas kito.
Tiesa, kartais tarp jų pasitaiko ir agresyvių žmonių. Tačiau už taisyklių nelaikymą ir pažeidimus tokie negailestingai šalinami iš senelių namų arba jei agresyvumas sukeltas ligos - perkeliami į specializuotas įstaigas.
Bet tai nereiškia, kad šiuose senelių namuose nėra vietos demencija sergantiems senukams. Yra. Tačiau tokie ligoniai dažniausiai problemų nesukelia ir su tinkama priežiūra didelių nepatogumų kitiems gyventojams nesudaro.
Nustebino gyvenimo kokybė
O prabangus gyvenimas prasideda jau nuo tuo, kad kiekvienas senukas čia turi po atskirą kambarį su savo balkonu bei su savo vonia ir tualetu.
Kambaryje taip pat yra televizorius, telefonas, internetas, lova, fotelis bei kiti baldai, kuriuos galima pasiimti iš savo namų kartu su kitais brangiais daiktais, tokias kaip paveikslai, indai, šaukšteliai, patalynė.
Tam, kad drabužiai nepasimestų skalbykloje, ant jų yra priklijuojama nenuplaunama etiketė su senukų vardais ir pavardėmis. Seneliams, kuriems reikalinga pagalba, ateina padėti slaugės. Šiuose namuose gyvena 80 senelių, o juos prižiūri 200 darbuotojų. Prausia, maitina, šukuoja, skaito knygas ir kitaip palengvina buitį.
Kitų senelių judėjimas nėra apribotas. Kiekvienas vaikščiojantis žmogus gali nueiti vienas pas kitą į svečius išgerti kavos, nueiti į nedidelę koplyčią, esančią pačiuose senelių namuose, kuriuose didelėje knygoje saugoma kiekvieno čia gyvenusiojo gyvenimo aprašymas, apsilankyti žaidimų kambaryje, bibliotekoje, kavinėje (seneliai kiekvieną savaitę gauna 20 eurų dienpinigių), šiaip pasėdėti kartu su kitais gyventojas poilsiui skirtuose kampeliuose arba lauke ant patogių fotelių pasigrožėti sutvarkyta aplinka bei gėlynais.
Taip pat galima išeiti ir už senelių namų namų ribų į kokią, pavyzdžiui, parduotuvę arba šiaip sau nueiti kur pasivaikščioti po miestelio apylinkes. Tik prieš tai reikia perspėti darbuotojus apie ketinimą išeiti.
Tuos, kurie sėdi neįgaliojo vežimėlyje, į parduotuvę gali nuvežti slaugė. Kas labiausiai man patiko, tai, kad į lauką arba terasą yra išvežami net ir lovoje gulintys žmonės kartu su visa lova. Vat tai aš suprantu, humanizmas. Žmonių patogumui senelių namuose yra įrengti dideli liftai, automatiškai atidaromi durys, patogūs, neslidūs laiptai.
Kiekviename aukšte yra įrengtas slaugytojų punktas, kad esant reikalui į pagalbą atskubėtų itin greitai. Kiekvienas senelių namų darbuotojas, atsakingas už senelio slaugą, su savimi nešiojasi prietaisą, kuris supypsi kiekvieną kartą, kai senelis paspaudžia pagalbos mygtuką parodydamas vietą, kurioje yra kviečiantis žmogus.
Senelių namuose nuolatos vyksta įvairūs renginiai, kepami šašlykai ir dešrelės, lankosi vienuoliai ir kunigai, mokyklos mokiniai ir vaikai iš darželio. Čia taip pat yra choras bei įvairus būreliai.
Valgo seneliai 4 kartus valgykloje. Pusryčius, pietus, pavakarius bei vakarienę. Pavakariams valgomos bandelės, tortai bei pyragai.
Išsirinkti galima iš kelių patiekalų. Jei nenori vieno, gali užsisakyti kitą patiekalą. Valgykla nė iš tolo neprimena mūsų valgyklos. Ji labiau panaši į restoraną. Ant kiekvieno staliuko parašyti senelių vardai, kad jie nepamirštų, kur yra jų vieta.
Vaikščiojantys seneliai patys gali atsinešti ant bendro stalo padėtą maistą prie savo stalo, neįgaliojo vežimėlyje sėdintiems žmonėms maistą atneša valgyklos darbuotojai. Indus surenka taip pat jie.
Valgo ilgai ir skaniai
Kas man patiko, tai ilgas valgymo laikas. Pusryčiai prasideda nuo 9 valandos ir tęsiasi iki 11.30. Pietums, pavakariams ir vakarienei taip pat skirtas toks pat laikas.
O koks skanus ir įvairus ten maistas! Net seilės tįsta! Ir tuo įsitikinti gali bet koks lankytojas, kuris už atitinkamą mokestį toje valgykloje turi galimybę labai skaniai pavalgyti.
Mes, pavyzdžiui, už pusryčius kiekvienas sumokėjome 6 eurus ir valgyti galėjome, ką norime ir kiek norime. Tikras stebuklas! Tiesa, senelių namų darbuotojai pavalgyti gali dar pigiau! Tik už pusę kainos!
Išėjus iš šių senelių namų taip liūdna pasidarė. Kaip gaila, kad mūsų seneliai dar ilgai negalės džiaugtis tokia gražia senatve. Ir dar ilgai nežinos, ką reiškia oriai numirti. Kažin ir kas dėl to kaltas?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
