„Iš pradžių lyg ir nusiminiau, tačiau pažįstama nuramino: „Nepražūsi. Pažįstu moterį, kuri tave už 300 eurų įdarbins kokioje nori šalyje aukle ar slauge.“
Paskambinus nurodytu numeriu nustebau – moteris, net nepasiteiravus, kas aš tokia, kuo ankščiau dirbau, kokį išsilavinimą turiu, tuojau pat pareikalavo pervesti į jų banko sąskaitą įdarbinimo mokestį. Jokios garantijos, kad pasiūlytas darbas man tiks.
Pasakiau, kad iš karto tikrai nemokėsiu. Sumokėsiu tik po pirmo darbo mėnesio. Ji nesutiko ir aš nutraukiau pokalbį. Mąsčiau, kad jau kitam tai turto nekrausiu.
Pasiūlė dirbti aukle
Kadangi darbo negavau, nutariau jo ieškotis savarankiškai. Sūnus padėjo parašyti skelbimą anglų kalba, pati parašiau vokiečių ir tuos skelbimus patalpinau į užsienio skelbimų portalus. Kaip nekeista, paskambino gana greitai. Iš Anglijos. Pakišau sūnui mobilų telefoną, kad šis pavertėjautų.
Siūlė auklės darbą. Kaip dirbsi aukle, kai nežinai kalbos? Sūnus taip ir pasakė: „Auklės darbas netinka, nes moteris nekalba angliškai.“ Aname gale nesutriko. Paaiškino, kad reikalinga ir kambarinė, kuriai kalba nebūtina.
Po kurio laiko sulaukiau dar vieno skambučio ir malonus moters balsas man pranešė: „Šiandien ryte su jumis kalbėjo mano bosas. Sakė, kad jūs ieškote darbo“.
„Ieškau“, – atsakiau. Aname gale tiesiog nudžiugo: „Puiku! Mes siūlome dirbti aukle“. Atsakiau, kad aš nedirbsiu aukle, nes nemoku anglų kalbos. Jau tada man reikėjo sunerimti. Bet kažkodėl vidinis balsas tylėjo ir nieko blogo nepranašavo.
Mergina šiek tiek sutriko, tačiau greitai susiorientavo ir išpyškino, kad kambarinės pozicija irgi laisva. Tik paklausė, kada žadu atvažiuoti. Atsakiau: „Nors ir rytoj“. Tik reikia adreso, pašto kodo ir aš tuojau pat užsisakau vietą mikroautobuse.
„Kam reikia adreso? – vėl sutriko balsas aname gale. – Mes nedalijame jokių adresų. Jūs skriskite su lėktuvu tiesiai į Lutono oro uostą. Mes jus ten pasitiksime.“
„O jums netrukdo mano amžius? – pasitikslinu. – Man 40 metų.“
„Aišku, – nelinksmai patikino pašnekovė ir pridūrė, kad man pasisiekė. – Jūs dirbsite labai gražiame Londono rajone – Ričmonde. Girdėjote apie tokį?“
Iš kur girdėsi, jeigu Anglijoje nebuvau dar nė karto.
Oro uoste išgirdusi paskutinius vyro žodžius „žiūrėk, kad tavęs kas neparduotų į kokį viešnamį“, tik nusijuokiau: „Tokio amžiaus ir į viešnamį?! Nejuokink!“
Pabėgti nespėjo
Džiaugiausi, kad viskas vyksta taip, kaip ir buvo žadėta. Keletą dienų dirbau labai pakylėtai. Tiesa, šiek tiek sunkoka buvo dėl kalbos žinių trūkumo. Vertėjo šalia nebuvo. Tačiau šią problemą puikiai išsprendė tarptautinė gestų ir šypsenos kalba. Gaila, bet gera nuotaika truko neilgai.
Patyrė prievartą ir smurtą
Po kelių savaičių mane išprievartavo... Išprievartavo tuo metu, kai valiau vonios kambarį. Šaukti ir priešintis nedrįsau. Tiesiog nespėjau. Nes viskas vyko žaibiškai ir netikėtai. Vyras priėjo iš už nugaros ir sugriebė už kaklo. Kai viskas baigėsi, susijaudinusi ir išniekinta grįžau į savo kambarį, sumečiau daiktus į lagaminą ir ruošiausi pabėgti. Nespėjau.
Sustabdė apsaugininkas ir nuvedė pas bosą, kuris man parodė nuotraukas ir vaizdo įrašą. Pasirodo, tuo metu, kai mane prievartavo, buvo viskas filmuojama. Supratau, kad įkliuvau. Vaizdo įraše nesimatė, kad aš priešinčiausi. Nes iš tiesų nesipriešinau. Net nepasakysiu kodėl. Apsiverkiau.
Man pakišo stiklinę vandens ir padavė mobilų telefoną, kuriame vertėja paaiškino, kas manęs laukia, jeigu netylėsiu. Jie žadėjo šį įrašą patalpinti į internetą!
Išsigandau, kad jį gali pamatyti ne tik mano vaikai ir vyras, bet ir visi mano kaimynai, draugai ir buvę bendradarbiai. Negalėjau to leisti!
Pažadėjau tylėti – išsigandau šantažo. Tikėjausi, kad viskas įvyko tik atsitiktinai ir daugiau nepasikartos. Kokia buvau naivi!
Pamelavo, kad apvogė
Po kelių dienų mane antrą kartą išprievartavo – jau kitas vyras. Suvaidinau, kad praradau sąmonę. Galvojau, gal iškvies greitąją. Tačiau nieko panašaus neįvyko. Mane pasodino į mašiną ir išvežę išmetė kažkokiame miškelyje. Be dokumentų, telefono ir daiktų. Pagulėjus kurį laiką pasileidau bėgti.
Išbridus iš miško ant kelio pabandžiau sustabdyti automobilį ir paaiškinau, kad man reikia į policiją. Žmogus ten nenuvežė – jis ją iškvietė. Policijoje tiesos nepasakiau.
Pamelavau, kad mane apvogė ir sumušė. Kodėl? Bijojau, kad visi pamatys tą prakeiktą įrašą! Negalėjau to leisti! Po apklausos ir protokolo surašymo susisiekiau su vyru. Jis paskambino Londone gyvenančiam draugui, kuris atvažiavęs pasiėmė mane, o vėliau padėjo sugrįžti į Lietuvą. Esu be galo jam už tai dėkinga.
Gaila, kad negaliu paviešinti jo vardo ir tokiu būdu padėkoti – dėl suprantamų priežasčių – bijau būti atpažinta.
Savo laiško pabaigoje noriu patarti visoms moterims niekada aklai niekuo nepasitikėti taip, kaip pasitikėjau aš. Visada prieš išvažiuodamos svetur ieškotis darbo viską gerai apgalvokite ir visada turėkite atsarginį variantą – jeigu netyčiai kas vyktų ne taip, kaip planavote.
Nes priešingu atveju atsitiks kaip man – geriausiu atveju išprievartaus ir pasakys, kad pati to norėjai, nes nesipriešinai. Blogiausiu atveju – panaudoję psichologinį ir fizinį smurtą padarys prostitute.
Gyvenu nuolatinėje baimėje. Bijau, kad mano artimieji ir pažįstami netyčiai kur internete pamatys tą baisų vaizdo įrašą. O pamatę pasityčios. Aš to neištverčiau. Mirčiau iš gėdos...“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
