Kad anyta velnio pramanyta, žinau ne iš nuogirdų. Taip jau susiklostė, kad ištekėjau vėlai ir dar už vienintelio šeimoje išpopinto pagranduko. Jo tėvai –kažkelintos kartos vilniečiai. Tėvukas kaip ir tėvukas, smagus su humoru. O štai mama jau kas kita. Tebemokytojaujanti pedagogė lituanistė, kategoriška, lyg priklausytų aukščiausiai kanceliarijai.
Nuo pirmosios akimirkos pasidarė aišku, kad aš jai nepatinku. Tiesa, atvirai ji to neparodė. Buvo perdėtai mandagi. Kalbėjo su manimi šaltai, iš aukšto. Mikliai išsiklausinėjo, kas aš tokia, kokioje šeimoje gimusi, augusi, kiek aukštųjų išsilavinimų turiu.
Po kiekvieno mano atsakymo giliai skausmingai dūsavo. Matyt, nei mano žemiška kilmė, nei išsilavinimas nepadarė jai didelio įspūdžio.
Jos garbei turiu pasakyti, kad manęs nekeikė ir vestuvių ardyti nesiruošė. Širdies gilumoje suprato, kad sūnus jau nebe pirmos jaunystės vaisius ir nuotakos už durų būriais nesirikiuoja.
Anytos cirkas
Vos atšokus vestuves, kai jos sūnus paliko gimtuosius namus ir apsigyveno atskirai, prasidėjo nemokamas cirkas.
Nuo pat pirmosios dienos katastrofiškai pablogėjo mano anytos sveikata. Kone kiekvieną vakarą mamulė skambindavo mano vyrui ir kviesdavo skubiai atvažiuoti, nes stovi ant mirties slenksčio.
Kai man visa tai nusibodo ir pabandžiau pasikalbėti su vyru, likau it musę kandusi. Man neatrodė, kad anyta turi rimtų sveikatos problemų, jam – kitaip.
Marčios gudrybė
Supratau, kad pradėjusi ardytis ir kelti bangas nieko nelaimėsiu. Galų gale pasieksime tokį tašką, kada jam teks rinktis mane arba mamą. Ir jau iš anksto aišku, kurią iš mūsų jis pasirinks. Juk aš sveikata nesiskundžiu...
Kadangi tekėjau nebe jauniklė ir apie žmogiškus santykius jau kai ką nutuokiau, nusprendžiau prieš vėją nepūsti. Ėmiausi paprastos gudrybės.
Kai anyta vėl paskambino ir pasiskundė, kad ją galuoja hipertoninė krizė, pasiūliau savo vyrui: „Ilsėkis, pas tavo mamą nuvažiuosiu aš. Man rytoj nereikia taip anksti keltis. Galėsiu visą naktį budėti, jei reikės.“
Taigi, pas mirties patale gulinčią anytą išvažiavau aš. Reikėjo matyti, kaip ištįso jos veidas, kai pamatė mane, įeinančią pro duris. Aišku, kai atvažiavo greitoji pagalba ir nerado nieko rimta, nesukėliau skandalo. Šokinėjau aplink anytą kaip apie mažą vaiką.
Ir nuo tada, vos jai paskambinus, į pagalbą lėkdavau būtent aš. Nė sykio nepareiškiau nepasitenkinimo. Apsupau anytą rūpesčiu ir švelnumu, o uošvis išgirdęs mano „Mamyte, gal jums dar ko nors reikia?“, gudriai šypsodavosi į ūsą. Spėju, buvau nebe pirma, kuriai pasirodžius horizonte anyta imdavo vaidinti mirštančią gulbę.
Įvyko stebuklas
Ir žinot ką? Stebuklas įvyko! Maždaug po mėnesio anytos sveikata netikėtai pasitaisė, visos ligos atsitraukė. Kraujospūdis savaime susireguliavo, širdis pradėjo veikti kaip laikrodis. Daugiau nebuvo jokių naktinių skambučių su raginimu lėkti pas ją kaip akis išdegus.
Negaliu pasakyti, kad tapome geromis draugėmis. Iki šiol tarp mūsų yra tam tikra trintis, bet aš jos nesureikšminu. Gyvenimas per trumpas kolekcionuoti nuoskaudas ir skriaudas. Einu lengviausio pasipriešinimo keliu, priimu savo anytą tokią, kokia ji yra.
Laikausi nuomonės, kad bloga taika geriau už garbingą karą. Tai turi vieną didelį pliusą, juk aš neskaudinu savo vyro. Nedraskau jam akių kalbomis, kokia bloga jo motina. Stengiuosi su pagarba žiūrėti į tą, kuri užaugino mano mylimą žmogų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
