Dauguma mano tuometinių draugų pradėjo studijuoti Vilniuje, vėliau pasiliko gyventi sostinėje, o aš grįžau į mylimą miestelį Žemaitijoje.
Mato visai kitokią provinciją
Susitikus kaskart pastebiu, kaip tarp mūsų, pasirinkusių gyvenimą provincijoje ir naujai iškeptų vilniečių, veriasi vis didesnė praraja. Jie kasmet keliauja po tolimą ir artimą užsienį, tačiau grįžę į Vilnių marinuojasi jame, nekeldami kojos į taip vadinamą provinciją.
„Tai kaip tau sekasi gyventi tarp prasigėrusių kaimiečių? – šventei įsisiūbavus neva geraširdiškai klausia buvęs kursiokas, visą vakarą linksminęs mus istorijomis, kaip sekasi sostinės klubuose medžioti paukštytes.
Kai pradedu aiškinti, kad aplink gyvena tvarkingos, neprasigėrusios šeimos, nuščiūva ir sužiūra į mane apvaliomis, netikėjimo kupinomis akimis.
„Nu baik, – nutraukia mane kursiokas. – Matėm mes tą negeriančią provinciją per „Tv pagalbą“!
Jo sąmojį palydi audringa juoko banga. Nesijuokia tik pora žmonių. Aš ir vaikinukas, gyvenantis kurortiniame miestelyje šiaurės rytų Lietuvoje. Mudu susižvalgome ir vienu metu atsidūstame.
„Na nesuprantu, kuo turi būti, kad šiais laikais neužsidirbtum pragyvenimui“, – suraukia chirurgo padailintą nosytę kursiokė, šiltai įsitaisiusi valstybės tarnyboje.
„Jo, pagal mane tai visi pašalpiniai, gryni degradai“, – pritaria kursiokas, pasak jo, užkalantis po tris tūkstančius eurų per mėnesį ir mėgstantis padejuoti, kad Vilniuje gyventi labai brangu.
„Jo, išgerkim už tai, kad Lietuvoje gyventi gera!“ – pasiūlo tostą gerai įsitaisiusi kursiokė ir kol jie pildo taures, aš negaliu pamiršti vienos pažįstamos pusamžės moters.
Kaip bankrutavus įmonei, kur dirbo dešimt metų, ji bandė rasti darbą ištisus trejus metus. Negerianti, darbšti, bet... niekur ir niekam jos nereikėjo. Dabar ji šluoja mietelio gatves, tvarko parką ir atidirba už tą valstybės mokamą išmaldą su kaupu. Jei ne tie kas mėnesį mokami pinigėliai, gal jau būtų mirusi badu. Ir man staiga suspaudžia širdį.
„O bl... užp.. tie emigrantai, – pradeda dar vienas naujai iškeptas vilnietis, – jei Lietuvoje dirbtų kaip aria užsienyje, gyventų ne blogiau!“
Verkianti kaimynė
Kyla noras užsikimšti ausis. Prisimenu, kaip užvakar pas mane užėjo senutė kaimynė, kad leisčiau per skype pasikalbėti su Vokietijoje gyvenančiais anūkais.
Prisiminiau, kaip jie šnekėjosi ir kaip paskui, kai kompiuterio ekranas užtemo, kaimynė apsipylė ašaromis. Bandžiau ją paguosti. Laksčiau po namus ieškodama nosinaičių bei širdies lašų. Išviriau arbatos ir gerą valandą sėdėjau greta, laikydama už rankos, kol ji nusiramino.
Puikiai žinau, kad jos vienintelė dukra, žentas ir du vaikai išvažiavo ne todėl, kad tėvai buvo tinginiai. Tie žmonės arė nuo ryto iki vakaro, bet kiek gali tempti kai atlyginimas minimumas ar vos daugiau? Vieną dieną išvažiavo žentas, po pusės metų ir žmona su vaikais. Kaimynė sakė, sekasi gerai. Ne, grįžti neketina.
Daugiabučiai slegia
Ir pabaigai. Nesenai lankiausi jų Vilniuje. Turėjau reikalų, kuriuos galėjau sutvarkyti tik sostinėje. Nepaisant visos tos gerovės, kuria giriasi ir trykšta mano buvę bendrakursiai, nežinau ar norėčiau gyventi Vilniuje. Tikriausiai ne.
Ne man tas triukšmas. Daugybė žmonių. Išmetamųjų dujų tvaikas ir dulkėse springstanti žaluma. O dar labiau ne man daugybė šiukšlių. Miestas gražus, bet pagyvenus mažame provincijos miestelyje, pasirodė liūdnas ir purvinas.
Nakvojau pas draugę Perkūnkiemio gatvėje ir man tas rajonas paliko slegiantį įspūdį. Tarsi matyčiau priešais save didelį, knibždantį žmonėmis skruzdėlyną.
Daugiabutis prie daugiabučio, suspausti kaip silkės statinėje, išėjęs į mikroskopinį balkoną gali stebėti, ką daro dešimtys kaimynų, gyvenančių gretimuose namuose.
Nežino apie kitokią Lietuvą
Su drauge kalbėjomės ir supratau – mano buvę kursiokai ne išimtis. Ji lygiai taip pat gyvena po nematomu didmiesčio kupolu ir visiškai nieko nenutuokia apie Lietuvą, egzistuojančią už Vilniaus ribų.
Pasak jos, provincija neverta investicijų ir jos neapsimoka gelbėti. Gal tai visų vilniečių liga?
Nežinoti, kad darbo galima nerasti, net jei esi darbštus kaip bitė, nes jo tiesiog nėra. Nesuvokti, kad toliau nuo Vilniaus žmonių pajamos skaičiuojamos ne tūkstančiais, net ne šimtais, o kartais vos dešimtimis eurų.
Nesuprasti, kad Lietuva neprasideda vakariniu aplinkkeliu ir nesibaigia Nemenčinės plentu.
Nepripažinti, kad provincijoje taip pat gyvena padorūs žmonės, ne vien degradavę prasigėrę gyvuliai.
Nesuprasti, kad turėdami mažiau galimybių ir pramogų, mes, gyvenantys provincijoje, bent jau turim daugiau erdvės.
Nesuprasti, kad žmonės emigruoja, nes tiesiog negali išgyventi. Ne todėl, kad tingi dirbti Lietuvoje, o užsienyje staiga pradeda rodyti darbštumo stebuklus.
Nesuvokti kokiu katastrofišku greičiu tuštėja Lietuva. Nusileisti ant žemės – iš provincijos miestelių Vilniui taip pat galima šio bei to pasimokyti. Pavyzdžiui kaip tvarkytis viešose erdvėse.
Naiviai tikiuosi, kad ateis tokia diena, kada atskirtis tarp Vilniaus ir provincijos sumažės. Į mus, gyvenančius už sostinės ribų, vilniečiai pradės žiūrėti ne su gailesčiu, o su pagarba. Tik bijau, nesulauksiu.
Atskirtis kasmet didėja. Ir jei dabar mus skiria šimtai kilometrų, po kelerių metų skirs jau ištisi šviesmečiai.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2018 metų rugpjūčio 13 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
