Darželiai pasikeitė
Pasisakymuose remiamės tyrimais, kuriais nustatyta, kad kokybiškas ikimokyklinis ugdymas – labiausiai atsiperkanti valstybės investicija.
Gražiai rašo ir rašytojas Vladimiras Megre, teigdamas, kad „deramai užauginti vaiką galime tik ten, kur yra sukurta meilės erdvė“. Todėl pakalbėkime apie meilės erdvę – vaikų darželius.
Ką galėtume pasakyti apie ikimokyklines ugdymo įstaigas šiandien? Taip, jos tikrai kitokios nei pamename iš savo vaikystės. Taip, jos pasikeitė.
Darželiai gražūs, stilingi ir modernūs, renovuojami, nors ne taip sparčiai kaip norėtųsi, bet renovuojami.
Grupės įrengtos jaukiai, gausu žaislų, patrauklios žaidimų aikštelės. Taip mano mamos ir tėčiai, palikdami savo atžalas šiose meilės erdvėse. Ir jie tikrai yra teisūs, nes darželio darbuotojai atiduoda visą savo meilę ugdydami vaikus, užtikrindami jaukumą, patogumą ir saugumą.
Nekalba su tėvais ikimokyklinio ugdymo pedagogai nei apie ugdymo proceso organizavimo sunkumus, naujai kuriamas, tiksliau, perrašinėjamas programas, nei apie nekontaktinių valandų stygių, nei apie tai, kad daugelį darbų dirbama po darbo.
Supranta retas tėvas
Retas tėvas supranta, kad trūksta pedagogų, kad dėl Švietimo ir mokslo ministerijos neveiksnumo niekaip nepasiekiama, kad kiekvienoje grupėje jų vaikų labui ir saugumui vienu metu dirbtų du pedagoginiai darbuotojai, kad ikimokyklinių įstaigų pedagogų darbo užmokestis būtų prilygintas pradinių klasių mokytojų atlyginimui. Jei kalbame apie bendradarbiavimą, kaip apie bendrą darbą, tėvai turėtų žinoti viską. Nebegalime tylėti ar pūsti miglos į akis, nes tėvai mumis pasitiki.
Čia yr, čia nėr, čia bus...
Tačiau dauguma Lietuvos ikimokyklinių ugdymo įstaigų dirbo pažeisdamos nustatytos higienos normos reikalavimus. Argumentas paprastas – tiek vaikų, kiek yra sąraše, niekada nelanko darželio. Vieni serga, kiti atostogauja, tėvai dirba pagal pamaininį darbo grafiką ir į darželius veda vaikus ne kasdien.
Kuriami kombinatai
Puikiai žinome Vilniaus bei kitų didmiesčių tėvų ir vaikų bėdas – trūksta darželių. Tačiau negalime leisti kurti kombinatų, nes vaikai – ne paukščiai. O tai padaryti nori dvi, neva vaiko gerove besirūpinančios, ministerijos.
Kol vaikai, tėvai ir ugdytojai atostogauja, ponai valdininkai ruošia mums dovanas – keičia higienos normas. Vaikų skaičių grupėse ne mažina, o didina, tai yra teisiškai įteisina buvusius šių normų pažeidimus. Ot, dirbom ir prisidirbom!
Ar galima pasaulį sutalpinti į kišenę?
Pagal projektą numatoma, kad pakeitus Lietuvos higienos normą, grupės sąraše galės būti 18 ar 24 vaikų (pagal amžiaus grupes). Vadinasi, ponaičiai mąsto, kad darželiai gali būti guminiai.
Padidinus vaikų skaičių grupėse neįmanoma padidinti grupių ploto. Daugelyje darželių grupės yra mažos, didelę dalį ploto užima baldai, miegamuosiuose lovos, vaikai neturi erdvės žaidimams ar ugdomajai veiklai.
Ikimokyklinio amžiaus vaikai negali ilgai būti statiškoje padėtyje (sėdėti prie stalų), jiems būtinas judėjimas. Taip pat svarbu įvertinti tai, kad daugelis Lietuvos darželių yra senos statybos, juose grupės suprojektuotos be miegamųjų, vaikai ir žaidžia, ir miega tose pačiose grupių patalpose.
Statant naujus ar rekonstruojant senus statinius, kuriuose bus vykdoma ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programa, steigiant naujas grupes, sanitarinių įrenginių skaičius skaičiuojamas pagal planuojamą sąrašinį vaikų skaičių ir turi būti ne mažesnis kaip 1 unitazas septyniems vaikams (išskyrus grupes, kuriose ugdomi vaikai iki 3 metų amžiaus), 1 praustuvė penkiems vaikams, 1 pusvonė su lanksčiu dušo rageliu tualeto-prausyklos patalpoje (išskyrus priešmokyklinio ugdymo grupes).
Grupės, kurioje ugdomi vaikai iki 3 metų amžiaus, tualeto-prausyklos patalpoje įrengiamas ne mažiau kaip 1 unitazas. Padidinus vaikų skaičių ugdymo įstaigose nėra ir nebus galimybių didinti sanitarinių įrenginių skaičių. Vadinasi, tėvelių pykčiui ir jų piniginių sąskaita, reiks nešioti sauskelnes.
Grupės per didelės
Niekas nepagalvojo apie tai, kad padidinus vaikų skaičių grupėse, pablogės vaikų ugdymosi sąlygos. Perpildytose, triukšmingose grupėse vaikams yra nesaugu.
Nepykit, tėveliai, jei jūsų vaikai namo grįš suirzę, įsitempę, pavargę, dažniau sirgs, skųsis pilvo ar galvos skausmais.
Neklauskite auklėtojų, kodėl vaikai nenori eiti į darželį. Nekaltinkite auklėtojų, kad vaikai pridarė į kelnytes, nes gal tuo metu unitazai buvo užimti.
Nepykit, nes kombinatuose nevyksta individualus darbas su vaiku ar tenkinami specialieji vaikų ugdymosi poreikiai. Duok Dieve, kad per dieną jiems nieko nenutiktų, nes tokiomis sąlygomis ir tokiu dideliu vaikų skaičiumi dirbti gali tik robotas, o ne auklėtojas. O su robotu sunku susitarti.
Gal reikėtų, kad šie ponaičiai iš ministerijų nors aplankytų ugdymo įstaigas, padirbėtų ar nors stebėtų ugdytojų darbą, nes jie neįsivaizduoja, kokiomis sąlygomis ugdomi vaikai. Gal tada priimti jų sprendimai bus vaiko ir šeimos naudai?
Darželis – pirmas vaiko socializacijos etapas. Visų suaugusiųjų atsakomybė yra pasirūpinti, kad pirmoji socializacijos aplinka būtų jauki, saugi ir mėgstama. Kaip sakė Stacia Tauscher: „Jaudinamės dėl to, kuo vaikas taps rytoj, tačiau pamirštame, kad jis jau šiandien yra kažkas“.
Vitolda Garalienė, Lietuvos švietimo įstaigų profesinės sąjungos ikimokyklinio ugdymo centro pirmininkė, Mažeikių lopšelio-darželio „Delfinas“ auklėtoja metodininkė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
