Vyras – siaubūnas
Gyvena kitame Lietuvos krašte, todėl dažniausiai susiskambiname. Pokalbiai „tarp mūsų mergaičių“, kad ir kokia tema pradėtume, baigiasi vienodai: jos skundais dėl savo vyro.
Ėda jos nervus ir sveikatą, jokio kontakto su vaikais, visų barnių kaltininkas, kelis kartus net yra apstumdęs, nemyli, pinigų gaili... Žodžiu, niekšas kokių reta.
Kadangi draugės vyro nesu mačiusi, pagal jos kalbas susidariau įspūdį, kad vargšė gyvena su tikra pabaisa.
Gailėjausi jos iš visos širdies. Prisipažinsiu, ne kartą siūliau skirtis, ypač sužinojusi, kad buvo apstumdyta. Išgirdusi apie tokias situacijas, visada palaikydavau moteris.
Draugė vyro net bijojo
Ir štai draugė pakvietė mus su draugu į gimtadienį jos tėvų sodyboje.
Likus dienai iki kelionės mano vaikinas lyg tyčia pasigavo peršalimą, atgulė su temperatūra. Žinoma, mieliau būčiau likusi namuose slaugyti savo žmogaus, bet jis mane perkalbėjo.
Jau buvau nupirkusi dovaną, šventai prisiekusi atvykti. Važiavau su baime. Ko nemėgstu, tai konfliktų ir barnių. Net jei riejasi visiškai nepažįstami žmonės, kažkodėl jaučiuosi nepatogiai.
Be to, bijojau kaip į mane reaguos siaubingasis jos vyras. Kaip elgtis jei pradės kabinėtis, ar pažemins draugę mano akyse? Nors esu rami, tokiu atveju tikrai nesugebėčiau nutylėti.
Žodžiu, atvažiavau nusiteikusi blogiausiam, o to kas įvyko paskui, tikrai nesitikėjau. Tai paklibino mano tvirtus įsitikinimus, kad vyrai visada kalti.
Prie stalo išliejo tulžį
Žmonių šventėje buvo nedaug – mano draugės šeima, dvi sutuoktinių poros, draugės tėvai ir aš.
Jos vyras nutylėjo, prie stalo taip pat trumpam pasidarė tylu. Prieš mane sėdėjusi moteris pradėjo kitą temą, apie savo pagyvenusią anytą ir mediciną, o draugė vėl netikėtai pasireiškė: „O mano anyta jau dabar marazmatikė. Nežinau kaip reiks suktis, kada pasens galutinai!“
Ir pasipylė skundų lavina! Apie tai, kokia bjauri jos anyta ir kiek su ja problemų, kalbėjo gal kokias penkias minutes su baisiu pykčiu ir neapykanta. Būtų ir dar kalbėjusi, bet įsiterpė draugės tėvas, paprašė atnešti iš šaldytuvo marinuotą mėsą.
Kol draugė reiškėsi, jos vyras nepasakė nė žodžio, bet buvo aiškiai matyti, kad žmogui tikrai nemalonu klausytis kaip ant jo motinos viešai pilamos pamazgos.
Bandė teisinti draugę
Kol kepė mėsa, buvo ramu. Vyrai sukosi aplink kepsninę, moterys padėjo draugei nurinkti ir sunešti į virtuvę lėkštes.
Sudėliojom švarias lėkštes, susėdom ragauti kepsnių ir tą pačią minutę vėl prasidėjo nemokamas cirkas. Draugė paknaibė savo kepsnį, atsikando ir atidarė kakarinę.
Šį kartą jau didesniu garsu. Praktiškai pradėjo rėkti ant savo vyro: „Aš gi sakiau, kad mėsą marinuotų tėvukas, šitos valgyti neįmanoma! Sausa ir kieta! Sugadinai mėsą!“. Ir per visą stalą piktai atstūmė lėkštę.
Vienu balsu puolėme jos raminti. Įtikinėjome, kad kepsniai puikūs, nieko netrūksta, šiaip ne taip, bendromis jėgomis pavyko ją nutildyti.
Nors sveikas protas šnabždėjo, kad galbūt apie draugės šeimą susidariau klaidingą įspūdį, dar bandžiau rasti jai pateisinimą.
Gal jie apsipyko prieš šventę ir dabar draugė bando išlieti blogas emocijas? Gal per metus besikaupiantis nepasitenkinimas prasiveržė būtent šiandien? Gal jos vyras gerutis ir toks ramus tik prie svetimų, o likęs vienas parodo savo tikrąjį veidą?
Teisinau ją iki sutemų.
Šokas prie automobilio
Šventėme sodo pavėsinėje, vakarop pasidarė vėsoka. Nusprendžiau pasiimti automobilyje paliktą megztuką, prisidengti pečius. Nuėjau prie mašinos, išsitraukiau drabužį ir apsisukusi akis į akį susidūriau su draugės vyru.
Jis paklausė apie mašiną, aš atsakiau. Automobilį nusipirkau vos prieš pusmetį ir viskas, kas susiję su mašinomis bei jų priežiūra, man vis dar atrodė aktualu.
Žodis po žodžio įsikalbėjome ir net nepastebėjom, kaip prabėgo maždaug ketvirtis valandos. Temos buvo visai ne romantiškos – padangos, servisų kainos, degalų kainos, variklių ypatumai...
Ir staiga tiesiai per sodą atlėkė draugė, pikta kaip velnias.
„Atvažiavai viena, kad svetimam vyrui ant kaklo pasikabintum?“, – užstaugė ne savo balsu. „O tu“... – toliau necituosiu, bet nekalčiausias jos išrėktas žodis buvo „ožys“.
Tai buvo paskutinis lašas. Supratau, kad visi draugės skundai greičiausiai laužti iš piršto. Ne jos vyras problema, nebent jis labai jau gabus aktorius. Problema yra ji pati.
Kitą rytą apie įvykius sode draugė net neužsiminė, lyg nieko nebuvo.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
