O aš nesu tokia kategoriška ir tikiu. Ir toks tikėjimas pagrįstas asmenine patirtimi. Kartą man teko Vokietijoje slaugyti labai seną močiutę.
Užsigavo koją
Vieną dieną jai nutiko nelaimė. Ji pargriuvo namuose. Griūdama labai smarkiai užsigavo koją. Atsikėlus šlubavo. Pranešiau apie įvykį seneles dukterėčiai, kuri buvo atsakinga už jos globą.
Ji gyveno tame pačiame name kaip ir senelė, tik pirmame aukšte.
Jau vakarėjant senelės savijauta labai smarkiai suprastėjo. Vėl iškviečiau globėją. Ji atėjo ir... apšaukė tetą. Liepė nepanikuoti ir sulaukti rytojaus. Neva, rytoj neskaudės. O man buvo liepta daugiau pas senelę nevaikščioti, kad ji negalėtų man skųstis. Liepė eiti ramiai miegoti.
Slaugė visą naktį
Užmigti nepavyko. Mano kambarys buvo netoli senelės ir aš girdėjau jos dejones. Atsikėlus, neįjungus šviesos tyliai priėjau prie senelės ir pašnibždomis, kad niekas negirdėtų apačioje, pradėjau ją raminti.
Taip ir prasėdėjau prie jos lovos iki pat ryto laikydama už rankos bei glostydama galvą. Ryte pas mus atėjo senelės dukterėčia pažiūrėti, kaip mums sekasi.
Močiutė atrodė labai silpna. Dukterėčia pamanė, kad teta tik apsimeta serganti. Todėl liepė jai atsikelti ir eiti praustis, o pati išvažiavo į darbą.
Močiutė atsikėlė ir šlubuodama nuėjo į vonios kambarį. Tačiau praustis atsisakė, o tik įsidėjo į burną dantų protezus ir aš ją palydėjau iki fotelio, ant kurio ji visada sėdėjo.
Prarado sąmonę
Kai tik ji atsisėdo, iškart prarado sąmonę. Iškviečiau dukterėčią, ji iškvietė greitąją pagalbą. Į ligoninę močiutės neišvežė, nes atvažiavęs šeimos gydytojas apsiėmė ją gydyti namuose.
Gydymas buvo toks – senelei sugirdė raminamųjų ir liepė laukti, kada jį atsibus. Tuo metu pas mus atėjo dar vieną senelės giminaitė.
Netrukus pastebėjau, kad senelė keistai kvėpuoja. Iš jos burnos sklinda kažkokie gargaliuojantys garsai. Pasakiau apie tai artimiesiems. Jie pažiūrėję pasakė, kad čia nieko tokio, kad senelė tiesiog knarkia.
Bet man atrodė kitaip. Todėl nuėjau į kitą kambarį ir susiradau žvakę. Atsinešusi ją pamačiau, kad senelė nekvėpuoja. Garsiai surikau ir visi sulėkėme į vieną kambarį. Agonija tęsėsi kelias minutes.
Užgeso su žvake
Tai močiutė nustodavo kvėpuoti, tai vėl pradėdavo. Man tik uždegus žvakę senelė įkvėpdavo. Tačiau visiems pradėjus šaukti ją užpūsdavau, o senelė nustodavo kvėpuoti. Ir taip kelis kartus. Galiausiai senelė susipurtė, riktelėjo ir užgeso.
Visas tas 7 valandas aš blioviau. Nes jaučiausi ne viską padariusi, kad senelė išgyventų. Paskui man buvo liepta senelę nuprausti ir aprengti. Atsisakiau. Aš labai bijau liesti numirusio žmogaus kūną.
Senelę nuprausė pati dukterėčia su atėjusia kita giminaite. Pats gražumas prasidėjo po laidotuvių. Kol aš laukiau atvažiuojančio mikroautobuso, senelės bute pradėjo darytis keisti dalykai.
Dėjosi keisti dalykai
Visur kažkas braškėjo, dundėjo ir krebždėjo, nors pelių ten niekada nebūdavo. Taip man iš rankų pradėjo kristi puodukai. Net tris sudaužiau!
Buvo neįmanoma pasišildyti maisto mikrobangų krosnelėje, nes kai tik įdėdavau lėkštę, ji iškart suskildavo. Galiausiai suskilo pats padėkliukas, ant kurio dedamas maistas...
Atėjusi dukterėčia paaiškino, kad nieko tokio, neva, tiesiog sugedo mikrobangų krosnelė.
Kai vakare nuėjau maudytis į dušą, man kartu su užuolaidėle, skirta apsaugoti vonią nuo lašančio vandens, ant galvos nukrito vamzdis. Paskui tualete sugedo vandens bakelis. Vanduo jame nenustojo bėgęs.
Tą pačią dieną pas mane į kambarį atėjo šeimininkės katinas. Jis ramiai gulėjo ant lovos, kai netikėtai, lyg būtų ką nors pamatęs, pasižiūrėjo į lubų kampą. Kelias sekundes ten žiūrėjo ir staigiai, lyg kas būtu jį baisiausiai išgąsdinęs, nėrė pro duris.
Daugiau jis į mano kambarį neatėjo... Ir aš iš paskos... Daugiau į savo kambarį negrįžau. Mikroautobuso visą dieną laukiau lauke. Nes man buvo nemalonu grįžti į tuos namus.
Namus pardavė
Grįžusi namo į Lietuvą sulaukiau skambučio. Skambino senelės dukterėčia. „Tu nepatikėsi, kas atsitiko, – sako ji man. – Naktį, kai tu išvažiavai, aš išgirdau didelį triukšmą koridoriuje prie laiptų, kurie vedė į antrą aukštą“.
Ten mes gyvenome su senele. Kadangi ji namuose buvo viena, neišdrįso naktį atsikelti ir pasižiūrėti, kas ten nutiko. Ryte atsikėlus jį pamatė pirmame aukšte gulintį didžiulį kaktusą, kuris visada stovėjo antrame aukšte prie laiptų, netoli mano kambario.
Kaip jis nukrito, ji taip ir nesuprato. Nes pats vazonėlis buvo didesnis už kibirą... Kas galėjo jį pastumti nuo laiptų, sako, net neįsivaizduoja.
Katinas tikrai neturėtų tiek jėgų. Pajuokavau, kad senelė ėjo į mano kambarį, bet jame nieko neradus supyko...
Juokas juokais, o senelės dukterėčia iš to namo išsikraustė ir nusprendė parduoti. Sako, po tetos mirties pasidarė labai nejauku ten gyventi.
Ir mano, kad vis dėlto mums reikėjo tada atidaryti langą, nes dabar mirusios vėlės neranda išėjimo ir pastoviai visur beldžiasi. Štai ir netikėk paskui antgamtiniais reiškiniais...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
