Grožį suvokia savotiškai
Matau daugybę moterų, jaunų ir suaugusių, kiekviena iš jų savaip graži. Matau, kaip jos kratosi savo natūralaus patrauklumo, trokšta tapti dar geresnėmis, suvokdamos grožį kažkaip labai savotiškai.
Prisisuka įmantriausių šukuosenų, užsidažo veidus, apnuogina kojas, šitaip apvogdamos tą grožį, kurį padovanojo gamta, ir nublanksta po ryškiu makiažu, pavirsta standartinėmis beveidėmis Barbėmis, pritraukdamos prie savęs lygiai tokius pačius beveidžius Kenus standartiniam ir labai trumpam tuoktuvių ritualui, kad galiausiai, kaip visada nutinka, pabaigoje pačios liktų apgautos.
Nelauk, kad ateis princas, jei nesugebi būti princese, nesigriebdama apgaulės.
Už visos tos apgaulės slypi banali baimė pasirodyti negražia. Štai jums siurprizas, mielosios: negražių moterų nebūna. Bent aš tokių nesutikau. Yra tik tos, kurios stengiasi mus tuo įtikinti. Aš negraži, dėl to pažiūrėk, kaip išsidažiau lūpas, blakstienas, kokia gili mano iškirptė, kaip apnuoginau klubus. Daugiau nieko neturiu, dėl to – visas dėmesys į ekraną: ekrane ryški reklama, o už ekrano tik voratinkliai, dulkės ir laidai.
Jaudulį kelia ne figūra
Mano susidomėjimas moterimis niekada neprasideda nuo veido. Jaudulį man kelia ne figūra, juolab, maksimaliai apnuoginta. Tai neįdomu, ne laiku ir ne vietoje. Trauka užgimsta gerokai giliau, traukia vidinė šviesa.
Vyras įsimyli į moters esmę, jos prigimtį, o veidas ir figūra sužavi jau po to.
Poetai, apdainuojantys liekną taliją ir ilgas blakstienas, viso labo aprašo šios vidinės šviesos atspindį ant moters kūno. Įsimylėjęs vyras vienodai sėkmingai žavėsis ir lieknumu, ir pilnumu, ir pats stebėsis, kaip sugriuvo jo iš anksto susiformavę grožio standartai: nieko sau, maniau kad šita moteris visiškai ne mano skonio!
Brandi, save vertinanti moteris pritraukia brandžią vyrišką energiją.
Mes, vyrai, suvokiame grožį ne vien akimis. Tai būtų pernelyg nuobodu. Mes registruojame kiekvieną judesį: galvos kryptelėjimą, eiseną, balsą. Mes jaučiame graciją. Jos negalima nusikopijuoti, nusipirkti, išmokti iš modelių, kurios, beje, išmoko puikių manierų, bet ne gracijos. Gracija unikali, ja apdovanota kiekviena moteris, tik ne visos ją paleidžia iš klaidingų įsitikinimų nelaisvės.
Vertina ką kita
Štai sėdžiu kavinėje ir stebiu moteris aplinkui. Maždaug šimtas dažytų kvailelių, brangūs beskoniai drabužiai, vienos su kosmetika, kitos – be jos, vienų balsai spigūs, kitų – gilūs, krūtininiai. Tai paprasta kavinė, visos sėdi su draugėmis, geria kavą. Jos natūralios,
Žvilgsnis sustoja tiek bet kuria – susifokusuoju, žvelgiu giliau, kiaurai viešai demonstruojamas kaukes, manieras, charakterius. Ir štai išryškėja ji: graži moteris. Pradedu jausti jos patrauklumą, jos nepakartojamą vertę, švelnumą ir gilumą. Aš suprantu, kad jeigu šitaip žiūrėsi – gali pamilti bet kurią iš jų. Kuo mažiau slepiasi, tuo lengviau pamilti.
Moteriai paprasčiau negu vyrui – jai nereikia kažkuo tapti, jai pakanka tiesiog būti. Vyrai vienaląsčiai, tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Mes užkimbame už to, ką matome, tačiau vertiname visiškai ką kita. Vyras vis tiek suras, atskirs, iššifruos jūsų grožį, jeigu jūs jo nepainiosite ir jam netrukdysite. Kiekvienam grožiui atsiras mylintis gerbėjas, poetas ir princas, kaip jums geriau patinka. Nereikia to grožio demonstratyviai kišti panosėn, puikuotis, iškraipyti. Pakanka tiesiog būti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
