Akmuo grįžo bumerangu
„Bliam jei jau į užsienį, tai va tau reiktų į Vokietiją, Tadi, varyt. Aukštas esi, akys mėlynos – tiksliai turėtum ten gerai prasimušt“, – sakė man aplinkiniai.
Rodos, nuo tam tikrų istorinių įvykių laiko nemažai praėjo, o va dar taip panašiai kaip tas bemąstančių/juokaujančių netrūksta. Tą patarimą buvau jau pamiršęs, bet Vokietijoje visgi teko apsistot, tik jau dėl visai kitų įmantriai susiklosčiusių aplinkybių.
O kai atmauni į naują šalį, vienas iš labai svarbių dalykų yra atsidaryti naują banko sąskaitą. Vokietija turbūt netektų dalelės savo identiteto, jei reikalus pavyktų tvarkyt greitai ir paprastai, todėl darbuotoja banke nusprendė skirti man laiko susitikimui dėl sąskaitos atidarymo kažkurią ten kitą dieną.
Reikėtų paminėti, kad tuo metu dar nedrįsdavau kalbėti vokiečių kalba. Viena iš priežasčių buvo ta, kad berods dešimtoje klasėje vos gavęs galimybę atsisakiau vokiečių kalbos pamokų. Tuo metu net akmuo, taip sakant, nuo širdies nukritęs buvo, kuris vėliau pas mane net padidėjęs grįžo ir tiesiai į akį užtaikė...
Bandė papirkti akimis
Reikėtų paminėt ir tai, kad kelių anglų mokytojų (ypač paskutiniosios) dėka paskui gyvenime pavykdavo iš situacijų išsisukt naudojant angliškus žodžius.
Vienžo, atvariau aš į tą banką keliomis minutėmis anksčiau nei reikėjo. Palaukiau prie durų ir į vidų įėjau likus kelioms sekundėms prieš paskirtą susitikimą – labai jau norėjau padaryt gerą įspūdį.
Žmonių nebuvo, tad iškart priėjau prie banko darbuotojos ir pasakiau, kokiu tikslu atvykau. Pokalbis vyko anglų kalba. Vos banko darbuotoja pradėjo kalbėt, iškart savo viduriais pajutau, kad kažkas buvo ne taip... Per sekundės dalį prisiminiau seną patarimą ir iškart sumečiau, kaip čia toliau elgtis. Neleidęs pabaigti sakinio ją pertraukiau maždaug taip: „Chem..!“
Ir įtraukęs pilvą bei šiek tiek atstatęs krūtinę pažvelgiau jai įdėmiai į akis. Tuo aiškiai norėjau pademonstruot savo ūgį, kuris prie gero noro ir nuotaikos kartais ir 190 cm siekia.
Pajutęs, kad tokio argumento gali pritrūkt, žengiau žingsnį į priekį ir šiek tiek pasilenkiau. Atseit, žiūrėk, višta – mėlynos akys!
Pasigailėjo nesimokęs
„Puikiai suprantu, ką jūs man siekiat pademonstruoti... Bet visgi tam, kad atidarytume jums sąskaitą mūsų banke, reikia, kad pasirašytumėte sutartį“, – išgirstu.
„Mm...“ – susimąstau.
„O prieš pasirašant sutartį reikia, kad ją pilnai suprastumėte. Tik jūs vokiškai nekalbate, – savo geležinę logiką sviedė man tiesiai į mėlynas akis. – Bet galėtumėte pabandyti pasikalbėti kitame banke. Gal koks 50 metrų nuo čia, tik kitoje gatvės pusėje.“
Vienžo, atsidariau sąskaitą tame kitame banke iškart po to, kai mane taip išprašė iš pirmojo. Norit tikėkit, norit ne, bet ta dalis su sutartimi ir kalba nė kiek nepagražinta.
Iki šios dienos esu to banko klientas. To pirmojo banko pavadinimo geriau neminėsiu.
Sunku pripažint, bet mokytoja Jolanta buvo teisi, kai sakė, kad paskui gailėsiuos, jei vokiečių nesimokysiu. Tai va. Labai ačiū mokytojom.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
