Taip, Jūs teisūs. Bet tai, ką noriu papasakoti aš, yra viena iš sveikatos problemų, su kuria susiduria jauni žmonės. Noriu pasakyti, kad nesame mažuma, nebijokime to pripažinti ir nebijokime su tuo gyventi.
Negalėjo patikėti
Taigi, visa istorija prasidėjo nuo to, kad prieš 7 metus gimus antram vaikui pajutau skausmus dešiniame klube. Negalėjau normaliai vaikščioti. Kaip vyras sakė: „Krypuoji kaip antis“.
Diena iš dienos skausmas aštrėjo. Pastovus kūno palinkimas į dešinę pusę, nuskausminamų vaistų vartojimas, aplinkinių pastabos „Tau turbūt su stuburu negerai“ arba „Tu šlubuoji“ tiesiogine to žodžio prasme varė į neviltį.
Keletą kartų darytos rentgeno nuotraukos skelbė dešinio klubo sąnario koksartrozę (nurodomi laipsniai) su cistiniais pakitimais. Į eilę dėl valstybės finansuojamo sąnario protezo buvau įtraukta dar 2015 metų spalį.
Tačiau negalėjau patikėti, kad man to reikia. Kaip man dar tokiai „jaunai“ reikia keisti klubo sąnarį? Kaip aš galėsiu gyventi, judėti, daryti kasdieninius darbus su kaip tada maniau „ne savo“ klubo sąnariu? O dar operacijos vaizdai internete... Nesąmonė. Deja, čia nuskamba banali frazė „Realybė yra visai kitokia“.
Kaip aš pasiryžau operacijai? Tai buvo 2016 metų vasara. Po stuburo magnetinio rezonanso nuotraukų, kurios tikrai nebuvo optimistiškai nuteikiančios, pasiryžau. Po operacijos gailėjausi (suveikė psichologiniai faktoriai), dabar – ne.
Man labai padėjo socialinė grupė „Facebook“ tinklapyje, kur gali bendrauti su viso pasaulio to pačio likimo žmonėmis. Dar labiau padėjo keli lietuviai, kurie visa tai jau buvo išgyvenę. Labai dėl jų džiaugiuosi ir branginu bei vertinu jų draugystę.
Teko pirkti pačiai
O dabar realybė... Taip visiems Lietuvos piliečiams, kuriems yra reikalinga klubo sąnario endoprotezavimo operacija, ji atliekama valstybės finansuojamomis lėšomis, t.y. valstybė Jums skiria lėšų klubo sąnariui, operacijai. Čia reikėtų stabtelėti.
Kiek teko konsultuotis su ortopedais – traumatologais nė vienas gydytojas mano amžiaus moteriai nerekomendavo tokį sąnarį „dėtis“. Kodėl? Atsakymas būdavo daugmaž vienodas: „Jeigu Jūs būtumėte pagyvenusi moteriškė ir Jūsų kasdieninė veikla apsiribotų namais bei lengvu fiziniu darbu, tada taip“.
Man iš karto kildavo klausimas: „Tai ką daryti tokiu atveju?“ Taigi, yra keli variantai: cementiniai (ką siūlo valstybė) ir becemenčiai klubo sąnariai – polietilenas, keramika (tai, ką pasirinkau aš).
Bėda ta, kad becementį teko įsigyti pačiai, o jo kaina varijuoja tarp 2000–3000 eurų. Sakysit, kad kvaila, bet tai buvo padaryta apsvarstant visas ateities perspektyvas (dėl judesių amplitudės, amžiaus, kasdieninės veiklos ir t.t.).
Man tik kyla klausimas, kodėl valstybė nenori kompensuoti ir becemenčių klubo sąnarių būtent jaunesnio amžiaus žmonėms? Gal blogai ieškojau internete, tačiau niekur neradau Valstybinės ligonių kasos atlikto tyrimo, kuris parodytų būtent jaunesnio amžiaus žmonių cementinių klubo sąnarių implantų ilgaamžiškumą.
Kol kas internete randu informaciją, kad cementiniai klubo sąnario implantai laiko apie 10 metų, po kurių juos reikėtų keisti (arba jų dalis), tuo tarpu becemenčiai išlaiko kur kas ilgiau.
Na, šioje vietoje galima replikuoti, kad ir becemenčiai gali anksčiau susidėvėti. Taip, ponai ir ponios, gali. Priklauso nuo to, kaip tu jį saugosi ir kaip elgsiesi su savo kūnu. Bet kodėl mums, jauniems dirbantiems žmonėms, nesuteikiama geresnė galimybė gyventi bei judėti ilgiau be klubo sąnario revizijos?
Pasitikėjo ne didmiesčio medikais
Dar vienas niuansas, po tokių operacijų yra reikalingi ramentai, specialus tualeto reikmenys bei ergoterapinės priemonės. Ir čia prasideda „stebuklai“.
Paskambinus į savo X miesto socialinės pagalbos centro, Kompensacinės technikos, labdaros (paramos) padalinį galvojau šiuos dalykus gauti pooperaciniam laikotarpiui. Deja. Jie skiriami: 1. invalidumą turintiems asmenims; 2. pensininkams.
Kadangi į šias dvi kategorijas niekaip nepatenku, teko skolintis ir pirkti. Ir vėl kyla klausimas, o kodėl man nepriklauso? Ne savo noru aš einu operuotis, ne savo noru aš turiu ištverti pooperacinį laikotarpį ir ne savo noru aš nedirbu.
Deja, niekas ir čia pagelbėti negali. Sergi brangioji – susimokėk pati, kad vėliau vėl galėtai prisidėti prie biudžeto savo kukliomis lėšomis „gerinimo“.
Na gerai, užtenka verkšlenimo... Norėjau rašyti juk ne apie tai. Žemai lenkiu galvą prieš gydytoją, kuris mane operavo. Nors ir buvau Kaune bei Vilniuje, bet tikrai pasitikėjau savo, mažesnio miesto gydytoju.
Turbūt tai reikia pajausti, kad tu pasitiki šiuo žmogumi. Sunku net pasakyti. O gal tai sėkmės dalykas. Dabar, žvelgiant atgal, tikrai galiu pasakyti, nesigailiu nieko (nors prieš tai kankino abejonės).
Džiaugiuosi gyvenimu, myliu jį. Imu viską, ką jis duoda kiekvieną dieną. Ko norėčiau palinkėti... Pozityvumo, šypsenų ir labai dirbti su savimi.
P.S. Jeigu reikėtų pagalbos panašaus likimo žmonėms, rašykite į grupę socialiniame tinkle „Facebook“ – „Ženkime lengvai“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
