Sekioja iš paskos
Sakoma, kad tikslas pateisina priemones ir kai kariauji, nesvarbu, kokiomis priemonėmis naudojiesi. Tačiau norėčiau pakalbėti apie savigarbą. Universitete, kurio pavadinimo nenorėčiau įvardinti, vyko bakalauro darbų rašymo ir gynimo paskaita. Ją vedė fakulteto prodekanė.
Buvau nustebęs, galbūt netgi drįsčiau teigti, šokiruotas, kaip kai kurie studentai elgėsi. Vyko dvi paskaitos skirtingomis dienomis. Po pirmosios dienos prodekanei vos spėjus baigti kalbėti, priėjo keli studentai, kurie neatstodami vis klausinėjo, prašė prodekanės patarimų ir netgi jai išeinant iš auditorijos, sekė iš paskos.
Atrodė tarytum taip, lyg prodekanė teigiamai atsižvelgs į bakalauro darbo pažymį, jei bus gynimo komisijoje, todėl būtinai reikia, jog ji tave įsimintų kaip pareigingą ir stropų studentą, kuris tik progai pasitaikius turi daugybę klausimų gerbiamai prodekanei.
Rašo padėkos laiškus
Atrodytų viskas iš esmės gerai, kas čia tokio, tačiau mano galvoje sukėlė sąmyšį kita diena. Atėjus į paskaitą, prodekanė ją pradėjo džiaugsmo nutviekstu veidu ir pasidžiaugė, kad sulaukė labai malonių elektroninių laiškų po vakarykštės dienos.
Džiūgavo, kad keli studentai maloniai nustebino padėkodami už paskaitą, nepagailėjo gražių žodžių, nes ir ji mano, jog pasakė daug naudingų dalykų, džiaugėsi, kad liko įvertinta.
Jei paklaustumėte mano nuomonės, pasakyčiau, kad naudingos informacijos buvo vos dešimtadalis, o visa kita informacija yra viešai prieinama ir kiekvienas ją gali perskaityti metodiniuose nurodymuose. Tačiau atsirado keletas studentų, kuriems pasirodė, jog tai be galo svarbi paskaita, pakeitusi jų gyvenimą.
Atrodė juokinga, kokiais būdais žmonės siekia, jog juos pastebėtų, juos įsimintų vienas iš svarbiausių asmenų fakulteto administracijoje.
Perdėtas dėkingumas
Galbūt tai tik gražus gestas padėkoti už pravestą paskaitą, bet žinant, kaip prodekanė mėgsta įsiteigimą, tai kelia objektyvių abejonių.
Mandagumas žmonėms yra ir bus vertybė, bet pataikavimas, meilikavimas ir „bandymas sulįsti į sėdimąją“ atrodo negražiai. Parodymas savo gebėjimų, savo kompetencijos, savo minčių turėtų būti prioritetas, o ne tuščių žodžių sakymas, pagyrų rašymas ir perdėtas dėkingumas.
Gaila, kad šių laikų visuomenėje kiekvienoje įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje galima pamatyti tokių apraiškų.
Padlaižūnai nori būti vadovaujančių akyse aukščiau kitų vien dėl to, kad moka pataikauti ir jaučiasi geresni už paprastus žmones. Dar daugiau gaila dėl to, kad kai kurie žmonės vertina padlaižiavimą ir skatina tai daryti kitus, kad tai taptų visuotinai priimtina norma.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
