Jaučiasi kaip kirvis
Man tuoj 50. Visas pusė šimto! Manyčiau, kad tai visai nemažai. Ypač, kai kalbu apie darbo paieškas. Gal nesakysiu, kiek išsiunčiau CV. Ir nepatikėsit – nesulaukiau nė vieno atsakymo. Jokio skambučio.
Pradedu galvoti, kad tokio amžiaus žmonės Lietuvoje neegzistuoja, jų nėra. Galiu tik įsivaizduoti, kaip personalo skyrius atmeta mano CV, vos pamatę mano metus: „Prakeikti seniai, juos dar jaunus reikia sušaudyti“...(Tai frazė iš vieno filmo).
Tą pirmą dieną, kai netekau darbo, išsiunčiau CV kartu su motyvaciniu laišku. Nieko. Tyla. Nemanykite, kad aš, turinti viso labo tik koleginį išsilavinimą, ieškojau vadovės darbo ir norėjau 1500 eurų atlyginimo.
Žinojau, ką galiu, ko noriu ir ko ne. Bet to neužteko. Išėjimas į gatvę man buvo tarsi stuktelėjimas – keisk darbą, dar ne vėlu! Norėjau, kad naujas darbas taptų tuo tiltu, nuo kuriuo nerčiau į naujus vandenis.
Deja. Jaučiuosi kaip kirvis, kuris tik sminga gilyn į dugną. Nuvylė ne tai, kad pasijutau tarsi nematoma. Ar kada bandėte įsiskaityti į darbo skelbimus? Ko darbdaviai ieško?
Dirbo užsienyje
Stebina iki šiol sąrašai reikalavimų: aukštasis išsilavinimas, anglų k., darbo kompiuteriu įgūdžiai, patirtis, komunikabilumas, darbštumas, kitų kalbų mokėjimas, o kur dar reprezentatyvi išvaizda, vairuotojo pažymėjimas ir t.t.
Kartą suskaičiavau net 18 reikalavimų punktų. O ką siūlo jie? Išskyrus tai, ką jie ir taip privalo pagal įstatymus suteikti, ir atlyginimą (dažniausiai varganas minimumas) su perspektyva. Na, dar pasitaiko – nemokama kava, nemokamas maitinimas.
Beje, ten, kur dirbau anksčiau, irgi buvo nemokama sriuba, nežinau, ar ji skani buvo, bet niekas iš direktorių niekada pas mus nėra atėję ir paklausęs: gal geriau prie atlyginimo kažkiek pridėti, negu duoti lėkštę sriubos? Nemanau, kad atsakymas juos labai nustebintų...
Turiu darbo užsienyje patirties. Ir galiu palyginti darbdavių ir darbuotojų santykius. Kai ieškojau darbo užsienyje, nors tikrai tobulai nekalbu vokiškai, savininkas sakė: „Tu gali, tu nori ir aš tau padėsiu.“
Aš dirbau parduotuvėje su keliomis kolegėmis. Kiekvieną rytą šefas padengdavo stalą: arbata, kava, šviežios bandelės. Pusryčiai neskubant, vėliau pietų pertraukėlė, kuri irgi įskaitoma į apmokamo darbo laiką kaip ir arbatos pertraukėlė pavakariais.
Pagarbus požiūris į tą, kuris tau dirba. Kartais tiek nedaug reikia žmogui. Dabar klausiate, ko aš čia sugrįžau? Kur neįmanoma rasti gerai apmokamo darbo, kur požiūris į paprastą žmogų toks... Švelniai tariant, ne koks.
Grįžo dėl vaikų
Mano sprendimas likti ten pakeistų dar trijų žmonių likimą. Tai trys nepilnamečiai mano vaikai. Ir tai viską keičia. Čia vaikų mokykla, čia draugai, čia pamėgti būreliai.
Šito aš iš jų neturiu teisės atimti. Yra dalykų, kuriuos verta padėti į aukštesnę lentyną virš tos, kurioje gumutėmis surištos guli banknotų kupiūros.
Aš niekada nesistengiau įsprausti savęs į jokius rėmus. Ir manau, kad dabar irgi esu nestandartinė bedarbė, sugebanti pasijuokti iš savęs, gebanti džiaugtis trupiniais.
Dirbdama sunkų fizinį darbą, visada rasdavau laiko sau – savo pomėgiams. Tai knygos, geri filmai, koncertai, spektakliai, paskaitos ir seminarai.
Niekada neprašiau jokių pašalpų, kompensacijų, vaiko pinigų ir kitokių panašių dalykų. Yra užduotys, kurias tu tiesiog privalai įveikti pati. Džiaugiuosi, kad ir mano vaikai yra emociškai stiprūs. Jie yra mano palaikymo komanda.
„Gyvenimas – šliundra, aš niekuo nebetikiu ir dulkinsiu jį iki koktumo“. (M.Barbery).
Paprašė pakelti atlyginimą
Grįžtant į straipsnio pradžią, turėčiau dabar imti ir išvardinti tuos, kurie paprašė manęs išeiti iš darbo. Juk taip būtų teisingiausia? Kaip yra sunku imti ir nenusmukti iki jų lygio? A? Ta riba tokia slidi. Juk jie visi suverti ant tokio plono siūlelio, kad stipriau patrauksi ir išbyrės visi kaip pigūs kiniški karoliukai.
Taip, tai didelė įmonė, į kurią savo kelių milijonų vertės ranką (na, gal ne visą ranką, gal tik mažą pirštuką) yra įmerkęs ir vienas iš turtingesnių Seimo narių. Visa ta istorija būtų juokinga, jei nebūtų graudu.
Kai bendradarbė iš parduotuvės grįžo apsiverkusi, nes tą dieną jau negalėjo įpirkti 37 centais pabrangusios dešros, paprašė pagalbos.
Nuėjau pas direktorių ir nunešiau prašymą pakelti atlyginimus. Pamenu, skaitydamas pasimuistė kaip burundukas, pūsti žandai slėpė įniršusių siaurų akių plyšelius, kurie lyg ir sakė: „Tu kale, dar atsiimsi!“
„Birželį“, – pasakė. Spėkit, ar pakėlė? Gegužės mėnesį jau manęs nebuvo darbe. Paprasta, ar ne?
Bijo tapti nelaiminga
Dabar jau siunčiu CV net ten, kur negalvojau siųsti. Ir skambių motyvacinių laiškų jau nebesiuntinėju. Nors dukra vis pataria: „Jei atitinki bent vieną reikalavimą – siųsk.“
Ak, tas jaunimas! Man taip gražu, kai jie tokie savimi pasitikintys ir drąsūs! Aš jai prižadėjau, kad kai gausiu darbą, pirksim šuniuką...
Į elektroninį paštą atkeliauja knygų reklama, viena jų reklamuoja: „Tapk savo vidinio pasaulio direktore“... Apsidžiaugiu. Aš jau seniai tokia! Tik mano pinigai seife kažkaip labai greitai senka... Jau keletą mėnesių nemokamas atlyginimas direktorei.
Žinote, ko labiausiai bijau? Ne, ne to, kad dar ilgai nerasiu darbo. Bijau tapti nelaiminga. Neleidžiu sau tokios prabangos. Bent jau kol kas. Nelaimingumas vagia laiką iš džiaugsmo. Ir tai ne mano išmintis.
Tiesa, yra dar viena kategorija darbo skelbimų, kur tikrai nesiųsiu savo CV, tai skelbimai, parašyti su gramatinėmis klaidomis. Skaitydama tokius skelbimus pasijaučiu visa galva aukštesnė nei tie beraščiai.
Gal darbdaviams kartais visai ne pro šalį pasitikrinti savo raštingumą? Rašydama šiais metais Nacionalinį diktantą, padariau, deja, dvi gramatines klaidas.
Kodėl nesiekiau aukštojo išsilavinimo? Tai jau kita, šiek tiek sunkesnė istorija...
Prajuokino skelbimas
O kiek sunkių istorijų slepia kad ir mano buvusio darbo aukštos sienos? Nepatikėsit, kiek ten slypi baimės netekti darbo, kiek išnaudojimo.
Atlyginimo didėjimo perspektyvos nėra daugiau nei dešimt metų, darbo savaitgaliais metu darbininkai tiesiog užrakinami... Kada buvo panaikinta vergovė? Tegyvuoja naujieji vergvaldžiai!
Ką jau kalbėti apie direktorių pusryčius su varguoliais prie vieno stalo, kai darbininkai, pradirbę daugybę metų, nežino, kuriame kabinete jų direktorius sėdi. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas. Iš kur tie žodžiai?
O šiandien ir vėl prajuokino vienas skelbimas: reikalinga valytoja, reikalavimai – anglų kalba. Deja, susišneku tik vokiškai, negaliu kandidatuoti. Nežinojau, kad su dulkių siurbliu reikia angliškai šnekėti.
Ir pabaigoje norėčiau pasakyti, kad man, vis dėlto, gražesnis gyvenimo apibrėžimas yra tas: „Gyvenimas yra teatras, ir jame vyksta tik vienas spektaklis“. (M.Fermine). Lipdami nuo scenos nepamirškime nusiimti kaukių.
Sėkmės tiems, kurie ieško.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2017 metų spalio 24 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
