Apšlavėm, apgrėbstėm, uždegėm žvakeles. Pastovėjom, kol pradėjo darytis žvarbu ir pamažu patraukėm link vartų.
Moters rauda
Atvažiavom anksti ryte, kapinaitėse tvarkėsi vos keli žmonės. Gal todėl mano dėmesį iškart patraukė jauna moteris, atėjusi į kapines su dviem mažais vaikais.
Ji grėbstė aplink šviežią kapą nukritusius lapus, jos berniukai tyliai rimtai stovėjo greta, laikė rankose smulkių, geltonų chrizantemų puokšteles ir žvakeles.
Šeima buvo liūdna, prislėgta. Mums susigretinus moteris padėjo grėblį, užsidengė veidą delnais. Pamačiau, kad ji verkia.
Žinau, lietuviai tokiais atvejais linkę nusisukti ir apsimesti, kad nieko nevyksta, bet aš prisiartinau. Negalėjau abejingai praeiti pro šalį, moters rauda kaip nagais draskė širdį.
Nesenai pati išgyvenau praradimo skausmą. Žinojau, kokia juoda ir baisi gali būti neviltis. Ne visi stiprūs kovoti su tuo skausmu vieni.
Paliečiau moters petį, ji atsisuko. Nežinau, ką jai kalbėjau, nesuprantu, kaip išvis sugebėjau rasti reikiamus žodžius, bet man pavyko ją nuraminti. Nusibraukė ašaras, bet žvilgsnyje vis tiek liko skausmas.
Sukilo pyktis
Įsišnekėjome. Ir man dar labiau suspaudė širdį. Ir dėl šitos jaunos moters ir dėl jos mažų neįprastai tylių berniukų, nevaikiškai rimtais veideliais. Ji ir sūnūs tvarkė moters vyro, vaikų tėvelio kapą.
Tos moters vyras išėjo jaunas, vos dvidešimt šešerių. Pavasarį šventė draugo jubiliejų, sėdo už vairo išgėręs, nors draugai atkalbinėjo važiuoti, siūlėsi pavežti. Jis nesutiko.
Kiek čia to kelio, vos keli kilometrai gerai žinomais keliais. Sėdo už vairo pats, posūkyje nebesuvaldė automobilio. Moteris sakė, kad jis buvęs tvarkingas vyras, mylintis. Ir geras tėvas.
Po to, kai pavėžėjom moterį ir jos berniukus iki miestelio, ir grįžus atgal į namus, niekaip negalėjau jų pamiršti.
Net nepajutau, kaip užvirė pyktis tam nepažįstamam jaunam vyrui, nors sakoma – apie mirusius gerai arba nieko... negalėjau nuslopinti to jausmo. Baisi, beprasmiška mirtis.
Ar jis, išgėręs sėsdamas už vairo, bent akimirką pagalvojo, kiek sielvarto sukels neatsakingas, kvailas (nepabijosiu to žodžio) poelgis, kada alkoholis užtemdo smegenis ir jūra atrodo iki kelių?
Ar išgėręs sėsdamas už vairo nors akimirkai pagalvojo kokį skausmą kasdien kęs netektimi paženklinti jo artimieji? Ar pagalvojo, kad paliks našlaičiais vaikus, o žmona liks našle?
Ar pagalvojo, girtas sėsdamas už vairo, kaip jautėsi jo artimieji, tą vakarą kai išgirdo šitą baisią žinią? Greičiausiai ne.
Skaudi nelaimė
Vaikinui buvo vos dvidešimt šešeri. Kaip sakoma, visas gyvenimas prieš akis, bet taip beprasmiškai nutrūkęs... niekada neapkabins žmonos. Nematys kaip auga jo sūnūs. Nebus šalia, kada yra labiausiai reikalingas. Nepadės ir nepaguos.
Liko tik prisiminimai, skausmas ilgesys, kurio neįmanoma numaldyti ir jaunos moters pečius slegianti kaltė. „Kad būčiau žinojusi, kad būčiau jį tada sustabdžiusi, nelabai ir norėjo važiuoti, aš įkalbėjau...“ šitie jaunos moters žodžiai niekaip neišėjo man iš galvos.
Ar sėsdamas išgėręs už vairo tas jaunas vyras pagalvojo, kad nutikus nelaimei jo žmoną grauš ir grauš sunkios mintys? Kad ji viską atiduotų už galimybę atsukti laiką atgal. Žinau, kad jauni žmonės jaučiasi nepažeidžiami ir nemirtingi. Jų supratimu jei ir atsitinka skaudžios nelaimės, tai ne jiems. Kitiems.
Noriu pasakyti – saugokit savo artimuosius. Mylėkit juos taip, kad ta meilė sustabdytų nuo neapgalvotų poelgių, o juos – nuo praradimo skausmo, kurio jei tikrai neverti kentėti.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2017 metų lapkričio 1 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
