Manau, kad daug vaikinų yra buvę panašioje situacijoje. Tai lyg ir meilės istorija, ir tuo pačiu pasakojimas, kaip dėl merginos yra lengva „pamesti“ galvą, sveiką protą ir netekt net savo savigarbos.
Pažintis vakarėlyje
Taigi, viskas prasidėjo prieš daugiau nei 8 mėnesius. Buvo pasisėdėjimas pas draugą bute, kuklioje kompanijoje. Aš visai atsitiktinai atsidūriau tame „plote“, kaip mes, jaunimas, mėgstame sakyt. Iki paskutinės minutės dvejojau, važiuot man ten ar ne.
Tačiau vis dėlto prisijungiau. Taip pat pasiėmiau savo iš seniau pažįstamą draugę. Kitas draugas pasikvietė kartu mano būsimą panelę, šios istorijos pagrindinę veikėją. Taip pat dar buvo buto šeimininkas su savo drauge.
Pasisėdėjimas buvo tikrai smagus ir jaukus. Vakarėliui vos įpusėjus, nespėjome net pastebėti, kaip suartėjome su ja, tuo metu dar visai nepažįstama panele. Mano draugas, su kuriuo ji buvo atvažiavusi, suartėjo su mano pakviesta drauge.
Žodžiu, viskas kaip iš kokio filmo. Nepažįstamoji krito man į akį nuo pirmos pažinties minutės. Jos neįsižiūrėtų turbūt tik aklas arba ne tos pakraipos vaikinas. Ji buvo tamsiais ilgais plaukais, mėlynų lyg vandenynas akių, putlių lūpyčių, labai dailaus veidelio ir šiaip tikrai gražių kūno formų. Ji kažkiek priminė Lotynų Amerikos gražuolę.
Naktį praleido kartu
Bendraujant ji pasirodė įdomus, intelektualus, nuoširdus žmogus. Atradom bendrų pomėgių, draugų ir net nepajutom, kaip su ja sugulėm ant lovos (tarp mūsų buvo tik aistringos glamonės ir bučiniai, nieko daugiau). Aišku, prisidėjo ir alkoholis, stalo žaidimai, kurie mus suvedė.
Kitą rytą atsikėliau su skaudančia galva, tačiau labai laimingas, šalia tokios gražuolės gi! Tuo metu dar nežinojau, kur pažintis su šia mergina mane nuves. Vakarėlio metu apsikeitėme kontaktai feisbuke, vėliau ir telefono numeriais.
Praėjus porai dienų po vakarėlio, pakviečiau susitikti. Ir mano nuostabai ji iškart sutiko! Neišsisukinėjo, kaip kitos, kad neturi laiko, nes milijonas planų ar dar geriau – kokią simpatiją turi.
Pateko į gniaužtus
Taigi, po pirmo pasimatymo viskas buvo tiesiog nuostabu, galima sakyt, po to ir pradėjome draugauti. Vėliau vienas paskui kitą sekė susitikimai mieste, pas mane namuose, su bendrais draugais. Net nepastebėjau, kaip papuoliau į jos kontrolės gniaužtus.
Ji iš tiesų yra labai pavydus žmogus, pykdavo ne tik dėl žinutės nuo kokios senos pažįstamos, bet ir dėl „patinka“ paspaudimų ant nuotraukų feisbuke ar kituose socialiniuose tinkluose. Arba, pavyzdžiui, susitikus kokiame renginyje savo grupiokę.
Tai man buvo neįprasta ir keista. Bet, negaliu slėpti, netgi patiko. Juk jeigu pavydi, reiškia myli! Todėl ta mintis skambėjo patraukliai, bet iš tikrųjų nepastebėjau, kaip pradėjau prarast savo laisvę, nebeliko pasisėdėjimų su draugais, nebent bendri vakarėliai.
Iš tikrųjų, tame kaip ir nieko blogo, bet vėliau jai pradėjo kliudyt tai vienas, tai kitas draugas, ir galiausiai neįtiko bent pusė mano draugų. Tad neliko ne tik kad bendrų pasibuvimų su ja ir draugais, bet ir apskritai išėjimo be jos žinios.
Ji taip pat pamiršo vakarėlius, naktinius klubus, lakstymą su neaiškiomis kompanijomis ir pan. Tai bent jau tiek, kad abiejų gyvenimo būdas pasikeitė. Tik tiek, kad teko atsisveikinti su kai kuriais draugais, atsiriboti net pačiam to nenorint.
Draugė norėjo išskirti
Pirmos savaitės, pirmi mėnesiai buvo nerealūs ir labai gražūs. Bet, deja, vėliau viskas ėmė keistis, paskutinius 3–4 mėnesius beveik kasdien „ėdamės“, nors net negyvename kartu. Ir svarbiausia, kad dėl mažiausių smulkmenų.
Neatsargiai ištartas žodis ar „numestas“ juokelis jai vis užkliūna, viskas priveda prie diskusijos, kuri dažniausiai baigiasi dramomis. Ji apsisuka ir išlekia namo.
Ji iš tikrųjų tik su savo vaikinu vaizduodavo tobulą porelę prieš mus. Po to jau ėmė sakyti, kad mes netinkam, per daug skirtingi esam ir mano draugei ėmė patarinėt skirtis su manim greičiau. Netgi buvo laikas, kai atvirai norėjo mus išskirt sakydama: „Va, važiuojam vienur, kitur, bus kitų vaikinų, nekreipk dėmesio į saviškį, vis tiek kartu nebūsit jūs laimingi“.
Man reikėjo taikstytis su tokia veidmaine jos „drauge“, klausytis tokių kalbų ir matyti, kaip mano mylima mergina keičiasi ir, atrodo, tampa visai kitu žmogumi. Ji su manimi vis dažniau būdavo šalta, abejinga, apatiška, nenuoširdi, kalbanti vien su sarkazmu.
Mylimajai sunku įtikti
Skyrėmės jau dešimtis kartų ir pabaigos nesimato, nes savo išrinktajai vis sunkiau įtikti. Atrodo, kad ji pati įtikėjo draugės skiedalais ir šneka, kad mes netinkame, kad mūsų skirtingi požiūriai, nuomonės ir t.t. Anksčiau niekuomet tokių kalbų nesulaukdavau ir apskritai tokių problemų nebūdavo.
Išties, žiauriai gaila ir liūdna, nes draugaudamas su ja pats patapau labai jautrus ir nervingas, atsiskleidė mano pavydžioji pusė. Iš pat pradžių buvau supratingas vaikinas ir pasitikėdamas ja nedarydavau jokių skandalų, priekaištų nesakydavau dėl kažkokių tai nereikšmingų dalykų.
Vėliau tikrai supanašėjau su ja, ėmiau pavydėti jos visur ir visada. Ji, nors ir visada atrodė ištikima panelė, bet galbūt prisidengdama tuo, kad nusivylusi mūsų santykiais, gali imt ir prasidėt su kitu.
Ir pati ne kartą sakė, panašu net ne juokais, kad jeigu proga pasitaikytų ir susipažintų su tikrai šauniu vyruku, mane paliktų. Ir čia normalu? Manau, kad nelabai.
Kitas dalykas, dėl ko iš tiesų skauda širdį, kad ji skundžiasi visoms draugėms, koks aš blogas, netikęs ir vos ne apgailėtinas vaikinas. Draugės, atrodo, tik apsidžiaugia dėl tokių naujienų ir prasideda pletkai.
Visiškai nesuprantu, koks tikslas dėl visko skųstis, juk jei taip blogai, imtum ir aptartum ramiai susėdus santykius su manim, o ne už nugaros kalbėtum. O jei taip beviltiška būtų, imtum ir iš tiesų paliktum.
Lepina staigmenomis
O dabar yra jos aplinkoje susiformavus klaidinga nuomonė apie mane kaip apie tikrai netikusį vaikiną, kuris vos ne erzina specialiai ir veda iš kantrybės savo merginą.
Netgi mamai, ir tai pasiskundė, koks aš blogas esu! Tas yra keista ir tikrai nesuprantama, kai aš, kad ir kas benutiktų, visuomet savo draugams ar pažįstamiems užginu ją. O jie man patys sakė, kad aš tiesiog išlepinau ją, nes buvau per daug geras ir retai savo charakterį parodydavau. Panašu, jie buvo teisūs.
Galbūt aš dar vis esu aklai pamilęs ir naivus jaunuolis toks. Nes vien tik geriausiai atsiliepiu apie ją, o mūsų asmeninių problemų stengiuosi nesipasakoti visiems iš eilės, noriu, kad viskas liktų tik tarp mūsų.
Žodžiu, santykiai paskutiniu metu tapo panašesni į parodiją ir nesibaigiantį cirką. Nors, atrodo, stengiuosi iš visų jėgų juos atgaivint, paįvairinti naujomis susitikimų vietomis, dovanėlėmis, staigmenėlėmis, gražiais žodžiais, kurių negali būt per daug.
Prisimena kitokią
Tačiau, panašu, kad viskas veltui, dabar ir pas ją nusistatymas, kad čia yra beviltiška padėtis, ir visos problemos yra tik su manim susiję. Su ja tai tikrai ne, viskas idealu, nes ji gi viena žmonijoj neklystanti ir idealiai apgalvojanti kiekvieną žingsnį.
Nenuleidžiu rankų tik dėl to, kad prisimenu savo mergaitę visai kitokią, nuoširdžią ir labai mielą mokančią būti, išklausyti galinčią ir su kuria tiek nerealiai gražių nutikimų yra nutikę, ir be proto daug planų ateities prikurta.
Nes dabar kol kas dar mes du jauni žmonės esam, kurie tik pradeda savo tikrą savarankišką gyvenimą. Man 21-eri metai, jai 18. Taip pat suprantu, kad yra negatyvi aplinka – piktos ir veidmainės draugės, kurios patarinėja neįsigilinusios į situaciją. Aišku, nepadeda ir jos pačios blogi prisiminimai ir patirtys iš buvusių draugysčių, kurios ją verčia galvoti, kad ir vėl bus tas pats, o „visi vyrai – juk kiaulės“.
Įsipainioti neverta
Neturėjau niekada progos kažkam papasakot visko nuoširdžiai, kad mane kas išklausytų, tai bent jau su skaitytojais savo istorija ir mintimis yra galimybė pasidalinti. Norėčiau palinkėti neskubėt pradėt santykių su bet kuo ir gerai nesusipažinus, ypač jaunam žmogui. Nes tikrai tuomet lauks nusivylimas ir atrodys, kad viską gerai darau, bet iš savo partnerės nesulaukiu tinkamo atsako. Mėgaukitės gyvenimu.
Kol nebaigti mokslai, nerastas nuolatinis ir gerai apmokamas darbas, tol neverta įsipainiot į rimtus santykius. Dabar man esant tokiuose keistuose ir kartu komplikuotuose santykiuose patarimas toks – geriau jau tada rinktis vienadienius santykius vien dėl pramogos.
Įsipareigojimai ateis, kai jau bus tvirtas pagrindas po kojomis ir susiformavusi normali mąstysena, atsiradęs atsakingumo jausmas. Dabar ir dauguma šiuolaikinių merginų vaizduojasi esą princesės – išdidžios, principingos ir tu turi vos ne šliaužiot keliais, kad įtikt joms ar kad atsiprašymą gaut.
Absurdų absurdai, nes aš galvoju, kad partneriai turi būt lygiaverčiai, moterys turi taip pat gerbti vyrus, o ne manipuliuot ir išnaudot juos reikalavimų sąrašą kasdien vis papildant ir nežinant, ko jos pačios iš tiesų nori.
Man taip jau nutiko, kad pradėjau kurti santykius dar jaunas, tam buvau nepasiruošęs ir, tuo labiau, jinai. Širdis neleidžia visko baigt ir paleist žmogų, dėl kurio tiek prisikamuota ir net praverkta kaip kokiam mažam vaikui.
Taip kad aš dar nenusiteikęs pasiduoti, nusiteikęs vis bandyti dar ir dar kartą, kol yra bent minimalūs šansai visa tai pakeisti. Galbūt aš jau žiūriu į tai kaip į iššūkį, kurį privalau įveikt. Gal gyvenimas ne veltui man jį atsiuntė. Juk jeigu ir nepavyks santykių pagerint ir išsaugoti, tai bent tapsiu stipresniu ir kartu išmintingesniu žmogumi ateityje.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2017 metų gruodžio 12 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
