„Matyt, – genuose“, – sakydavo giminės šeimos baliuose.
„Myliu vaikus, noriu mokyti juos kalbos – universalios, kuria galima susikalbėti visame pasaulyje“, – atsakydavo jiems.
Kaip tarė taip ir padarė: įstojo į Vilniaus pedagoginį universitetą (dabar – LEU), atlaikė tą nelengvą laikotarpį – kai pedagogų mokytojai (aka dėstytojai), pasibalnoję nublukusius nuo naudojimo lapus, atakavo „jauną sielą“ su klausimais „kas yra kalbotyra?“, „iš kur kilo „was/were“, „kodėl Present Perfect laikas, o ne Past Simple“, „kaip išugdyti šiuolaikinį mokinį“ ir pan.
4+2 metai studijų ir pagaliau – tavo specialybė, kuri, na, taip, reikalinga šiuo metu. Rugsėjo mėnesį pradėjau dirbti vienoje iš rajono gimnazijų. Koks kolektyvas. Kokie šiuolaikiški vaikai. Kokia nuostabi gimnazijos administracija. Į darbą – kaip į šventę... Tikrąją to žodžio prasme. Kiekviena pamoka ir pasiruošimas jai suteikdavo tiek džiaugsmo, kaip ir mažam vaikučiui ledų porcija karštą vasaros dieną.
Spalio 5 d. Turėčiau gauti atlyginimą į sąskaitą. Už 18 pamokų man įkrenta 276 eurai. Jūs juokaujate? Man vien būsto nuoma atsieina 215 eurų... Gal kažkas suklydo? Pasiaiškinu, deja, ne...
Su giminių pagalba sutikau Naujuosius metus, bet neramina tik vienas dalykas: nevalyvai nupirktas bilietas į vieną pusę. Į Oslą už 19,99 euro. Ir kontraktas rankose – žuvies fabrike Tromso mieste. 6 metai mokslų ir viskas perniek. O kaip gimnazijos vadovui į akis pažiūrėti ir prisipažinti? Kaip šią žinią sutiks mano mokiniai?
Noriu dirbti Lietuvoje. Bet, deja, negaliu, nes tektų eiti dirbti papildomai...
Papildomai jau ėjau, dirbau, bet atlyginimą gaudavau „vokelyje“. Taip turi būti? Pedagogui su aukštuoju išsilavinimu?
Ne, tebūnie kaip ir visiems. Matyt, teks emigruoti. O nenoriu. Noriu likti Lietuvoje. Bet labiau už šį norą yra sukurti lietuvišką šeimą. Tik, deja, kol kas šią „paslaugą“ man gali pasiūlyti tik Norvegai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
