Draugą slėpė
Prieš išvykdama ji draugavo su vietiniu vaikinu, bet paskui jų santykiai nutrūko. Dukra labai išgyveno, skambindavo verkdama, išgyvenau ir aš. Paskui ji apsiramino, dirbo ir jautėsi visai patenkinta. Bendravome kaip visada, nieko blogo neįtariau.
Prieš Naujuosius metus dukra atvažiavo aplankyti ir prasitarė turinti naują draugą. Apsidžiaugiau, bandžiau išsiklausinėti smulkiau, bet dukra iškart pritilo. Numojo ranka, neva „nieko rimto nevyksta, nėra ką pasakoti“.
Auginau savo mergaitę viena, visą laiką buvome labai artimos, todėl toks slaptumas sukėlė man įtarimų. Jai išvažiavus nerimas spaudė širdį, o kai į svečius užsuko Lietuvoje atostogaujanti dukros draugė, sužinojau tiesą ir net rankos nusviro. Dukros pažįstama man atvirai papasakojo, kas vyksta.
Pareiškimas pašiurpino
Dukra tikrai rado naują draugą ir jų santykiai kur kas rimtesni, nei ji man pasisakė. Trunka ne kelias savaites, o daugiau nei pusę metų. Naujasis jos draugas maždaug penkiolika metų vyresnis pakistanietis, musulmonas ir, kiek supratau, gana konservatyvių pažiūrų.
Kuo skubiau susisiekiau su dukra ir tiesiai šviesiai paklausiau, ar tai yra tiesa. Dukra supyko ne juokais. Klykė, kad nereikia klausytis pletkų, kad jos draugas ne pabaisa, o padorus ir geras žmogus. Šiaip ne taip apsiraminusi pridūrė, kad su tuo vyru pagaliau rado ramybę, jaučiasi vertinama ir mylima. Jis pasiūlė tuoktis ir ji rimtai galvojanti apie bendrą ateitį. Jei reikės, pereis į islamo tikėjimą, nemato čia didelės problemos. Išrėžė, kad Dievas vienas, tik meldžiamės skirtingai.
Po šitokio pareiškimo net pašiurpau. Pabandžiau užsiminti, kad apie santuoką ir religijos keitimą galvoti dar ankstoka, dukra vėl pasiuto, nutraukė pokalbį.
Nuo tada negaliu ramiai gyventi, labai bijau dėl savo dukters. Jau kuris laikas negalime ramiai bendrauti. Vos pradedu aiškinti, kad neverta skubėti kurti šeimos, ji pasiunta. Duktė nepatenkinta, kad kišuosi į jos gyvenimą, į kiekvieną pastabą reaguoja kaip į bandymą ją išskirti su būsimu vyru. Neklauso nei manęs, nei močiutės patarimų. Pyksta, kad jai paskundžiau.
Verkė kruvinomis ašaromis
Netekau paskutinės vilties atvesti dukrą į protą. Bandžiau įtikinti neskubėti su tomis vedybomis. Kruvinomis ašaromis verkiau... Be rezultatų. Bandžiau įrodyti – pusmetis per mažai, kad pažintum žmogų, dukra kaip kirviu nukerta: „Aš jį myliu, man su juo gerai.“
Įsimylėjo kaip katė, nemato tarp jų plytinčios prarajos, nepastebi kultūros skirtumų. Nesuvokia, kad priimti kitą tikėjimą – ne batus persiauti. Nori ar nenori, teks laikytis svetimų tradicijų, derintis prie svetimų papročių. Nesuvokia, kad jai, augusiai laisvoje šalyje, bus sunku nuolatos paklusti vyro valiai, būti nuolankiai ir jaustis antrarūšei. Sakykit, ką norit, bet, mano nuomone, joks vyras musulmonas nežiūrės į moterį kaip į sau lygią.
Draugės mane ramina, kad gal ne viskas taip blogai, bet nuojauta man sako ką kita. Būsimo žento dar nemačiau, bet tas vestuvių skubinimo reikalas daug pasako – reikia spėti apsisukti, kol nuotaka neapsižiūrėjo, kol žvelgia pro rožinius akinius.
Kasdien meldžiuosi, kad mano įtarimai nepasitvirtintų. Tik motinos širdies neapgausi.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
