Sūnui 2 m. 9 mėn. Dar geria mano pienuką, kuo labai džiaugiuosi. Mano nusiteikimas nuo pat pradžių buvo toks, kad maitinsiu, kiek mums reikės.
Pradžia buvo sunkesnė, bet perskaičiau knygą „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ ir visi atsakymai tapo aiškūs, labai rekomenduoju. Na, bet ne apie tai.
Daug tamsuolių šiais laikais, kurie nesupranta žindymo naudos. Jau kiek kartų su anyta, tetom, pažįstamom ginčijausi, kad maitint reik ilgai. O jos seno auklėjimo, turi prisirinkusios visokių „išminties“ perliukų.
Pvz., sako, kad tuoj man baigsis pienas. Na, nesibaigs tas pienelis tol, kol žindysi :). Tiesiog žmonių neišsilavinimas, neapsiskaitymas čia kalba.
Pakišu po nosim straipsnį, kad antropologų teigimu žmogui natūralu maitinti 2,5-7 metus, tai atšoka. O kas neatšoka, su tuo ir nebediskutuoju. Palinksiu, patyliu, taip protingiau. Žindau ryžtingai, nesvarbu, kas ką sako.
Iš vyro jokių nusiskundimų nebuvo, pradžioje net labai palaikė. Bet paskui jo elgesys pasikeitė.
Kai pasiimu mažiuką prieš naktį pamaitint ir būnam kartu, pvz., teliko kambary, duoda man pledą – tipo prisidenk. O viešumoj apskritai pradėjo vartyt akis, nusisukt, nueit, vos ne kad gėdą jam darau.
Pietavom visi restorane, mažiukas pavalgė makaronų vaikiškų, o paskui pavargo jau būdamas ir ėmė zyst pienelio.
Aišku, restorane jau prisidengiu, nėr ko kitiem į krūtis žiūrėti. Ramiai pasiėmiau jį, įsitaisėm patogiai, žiūriu, vyras tik už striukės ir eina! Paklausiau, kas jam užėjo. Atsakė: „Einu parūkyt, nestebėsiu aš šito spektaklio.“
Labai nemaloniai pasijaučiau, ypač kai seniau nieko panašaus nebūdavo. O naujausias pareiškimas buvo lovoje.
Jau kaito atmosfera, dviese lovoje... O tą vakarą taip išėjo, kaip tik buvau dar nemaitinusi. Na, ir prisikaupę to pienelio, krūtys sunkios. Vyras ėmė mane liesti, gal ten koks lašelis nulašėjo, bet tikrai ne čiurkšlė!
O jis atšoko, liovėsi, sako: „Net pasip*st normaliai negalima.“ Ir nuėjo į vonią. Sėdėjau kaip sustingusi, taip žiauriai nėra dar man pasakęs. Išvis ne grubus jis, nesuprantu, kaip taip pasakyt galėjo.
Nuo tada dvi savaitės praėjo, dar nemiegojom kartu. Ar dingo staiga jam poreikiai? Ir aš, nors mamytė, bet tų poreikių turiu, merginos supras.
Tai ir skaudu, ir pikta. Kai anyta nepalaiko, gali nekreipt dėmesio, bet kai pats vyras – kaip reaguot? Viską apie naudą pats perskaitęs, kartu kursus lankėm, viską žino. Ir čia sakau, tik kai dveji metukai mums suėjo, prasidėjo tas nepalaikymas.
Bandžiau kalbėtis apie tai, bet be šansų, nekalba. Noriu išlaikyt gerus santykius su vyru, bet tikrai vaiko gerovės dėl jo užsiciklinimų neaukosiu. Kaip spręst?
Turinys pirmą kartą publikuotas 2018 metų vasario 25 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
