Vėluojantis traukinys
Į šią katedrą svajojau nuvažiuoti jau seniai. Pamatyti, kur yra saugoma Kristaus Šventoji Tunika, ir ne tik pamatyti, bet ir pasimelsti šalia, manau, yra kiekvieno tikinčio svajonė. Iki Tryro miesto nuo miestelio, kuriame šiuo metu esu, yra labai didelis atstumas.
Traukiniais važiuoti į vieną pusę reikia net 8 valandas. Tam, kad turėčiau maldoms daugiau laiko, nutariau išvažiuoti naktį. Mano traukinys turėjo išvykti 23 valandą vakaro. Atėjau truputį anksčiau. Per 15 minučių belaukiant spėjau sušalti.
Kadangi išplauti nešvarumų naktį niekas neturėjo galimybių, tą apvemtą traukinio pusę tiesiog paėmė ir užtvėrė užkabinę spalvotą juostą ir mes visi važiavome smirdančiame nuo vėmalų traukinyje.
Neaiškūs tipai
Atvykus į Paderborno miestą man iki kito traukinio išvykimo buvo likę vos 15 minučių. Per tą laiką turėjau suspėti sulakstyti į geležinkelio stotį, nusipirkti bilietą ir grįžus atgal į peroną įšokti į savo traukinį.
Vos vos spėjau. Bet kadangi turėjau labai ribotą laiko tarpą, nespėjau iš automato kartu su bilietu išimti ir važiavimui reikalingo kelionės maršruto. Todėl jau traukinyje teko prisijungti prie interneto ir ten ieškoti traukinių važiavimo grafiko. Atradau.
Žiema, šalta, pirma valandą nakties, nežinia nuo kuo apduję jaunuoliai ir aš – vienintelė moteris stotelėje... Paėjus truputį atokiau nuo triukšmaujančio jaunimo su nerimu pradėjau laukti savo traukinio, kuris turėjo atvykti po 10 minučių. Neatvyko… O sekantis būtų tik po 4 valandų, 5 valandą ryto…
Man prasidėjo panika. Stotelė neapšildoma, tie neaiškūs tipai aplinkui ir jokios galimybės pasislėpti. Va tau ir važiuok, moterie, žiemą naktį viena…
Susinervinus priėjau prie stendo su traukinių važiavimo grafikų ir pradėjau jį nagrinėti. Kol nagrinėjau prie stoties privažiavo taksi. Puoliau prie automobilio ir paprašiau nuvežti iki sekančio miesto. Taksistas paprašė už paslaugą 55 eurus, o aš su savimi turėjau tik 50…
Nemalonumai tik prasidėjo
Bet įvyko stebuklas. Dievo valia buvo stipresnė už velnio, kuris norėjo mane pražudyti. Vairuotojas sutiko nuvežti į kitą miestą už 50 eurų. Už tiek, kiek aš turėjau... Privažiavę prie kito miesto geležinkelio stoties bei ištraukus iš automato naują kelionės maršrutą suvokiu, kad galiu spėti už kelių minučių išvykstantį traukinį man reikalinga kryptimi. Lekiu kaip išprotėjusi ir – spėju.
Tačiau dar man neatgavus kvapo burzgantis traukinys netikėtai nutyla ir keleiviams pranešama, kad jis sugedo…
Galiausiai po pusvalandžio traukinys atsigavo ir mes pajudėjome iš vietos. Jau galvojau, kad nemalonumai tuo ir pasibaigs. Kurgi ne. Jie tik prasidėjo.
Šiuo traukiniu turėjau nuvažiuoti iki Diuseldorfo miesto. Nesuprantu, kaip aš praklausiau stotelės pavadinimą, bet iki Diuseldorfo geležinkelio stoties aš nenuvažiavau. Išlipau viena stotele anksčiau… O tai reiškia ir vėl pavėlavau į man reikalingą traukinį.
Pasiblaškiusi truputį po stotį ieškodama savo perono sulaukiau praeivių pagalbos, kurie nurodė, iš kurios vietos išvyksta man reikalingas traukinys. Atvažiavus iki stoties įvyksta dar vienas stebuklas. Tas traukinys, į kurį turėjau pavėluoti, pats pavėlavo 20 minčių… Dievas ir vėl apgudravo velnią. Jis pristabdė traukinį tam, kad aš į jį spėčiau…
Klaidinantys keliai
Prieš pat išvykimą, likus kokioms 10 minučių, netikėtai buvo pakeistas traukinio važiavimo kelias. Į vietą, į kurią turėjo atvykti į Tryro miestą važiuojantis traukinys, atvažiavo į Berlyną išvykstantis.
Gerai, kad šį kartą nežiopsojau į šalis ir laiku susigaudžiau, kur reikia įlipti. O jei ne – bučiau ir vėl nudardėjusi į visai kitą pusę – į Berlyną... Dar tokios painiavos ir sėkmių bei nesėkmių virtinės per vieną naktį gyvenime nesu turėjusi.
Pamačius nuotrauką krūptelėjo
Ir galiausiai mano pastangos buvo apdovanotos. Aš pasiekiau nuostabaus grožio Šv. Mergelės Marijos bažnyčią (vok. Liebfrauenkirche) bei Tryro miesto katedrą, kuri buvo tokia įspūdinga ir graži, kad aš pamačius ją tiesiog netekau amo. Apžiūrėjus šį architektūrinį šedevrą susiradau joje vietą, kurioje yra saugoma Kristaus Tunika ir atsiklaupus priešais altoriaus atsijungiau maldoje dėkodama Dievui už globą, pagalbą, už suteiktas malones ir už tai, kad leido čia atvykti.
Žinau, Dievas išgirdo mano maldas. Tačiau ir velnias buvo ne iš tų, kurie pasitraukia be kovos. Važiuojant atgal kažkas ir vėl pajuokavo. Buvo supainioti man traukiniai. Įėjus į vieną iš jų pastebėjau, kad jis važiuoja ne ta kryptimi. Išbėgau palikus jame savo lazdas, kurias visada imu į kelionę, kad mažiau skaudėtų kojas. Pamačius, kad jas palikau, grįžau atgal ir nespėjau išeiti. Traukinys nuvažiavo.
Jau visai netoli namų, kad neprailgtų kelionė, žiūrėjau telefone padarytas nuotraukas ir net krūptelėjau pamačius vieną iš jų. Telefono ekrane vienoje nuotraukoje užfiksuotas vaizdas man priminė piktąją dvasią vyro pavidale, kuris rankose laikė kūdikį. Pamačiusi šį vaizdą susimąsčiau, kodėl man taip nesisekė visos keliones metu patekti į Dievo namus…
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
