Ir pridūrė: „Žinok, tai ne vaikiški marazmai. Aš kalbu labai rimtai.“
„Už ką? – paklausiau. – Ką blogo jie padarė?“
„Nieko nepadarė. Tame ir esmė, kad niekas nieko nepadarė, kad galėtume geriau gyventi, – atrašė jaunuolis. – Tas pats Seimas, ministerijos. Absoliutus šiukšlynas. Juos visus reikia susprogdinti. „Teroras Lietuvoje!“ – oi kaip skambėtų! Žmonės dažnai miršta. Nieko tokio. Pora šimtų daugiau ar mažiau, ar ne? Tai tik statistika...“
Išsigando nejuokais
Gavusi tokį laišką ne juokais išsigandau ir sutrikau. Nežinojau, kaip pasielgti. Ar pranešti kam nors apie galimą ketinimą žudyti, ar priimti kaip nevykusį pokštą? Bet jei tai ne pokštas, vadinasi, aš tampu kaip ir nusikaltimo bendrininkė, nes žinojau apie gresiantį nusikaltimą ir tylėjau?
Bet jei vaikis pajuokavo, o aš pasiskųsiu ir jis dėl to nekaltai nukentės? Jį gi tada užtampys po įvairias instancijas, apskųs mokyklai, tėvams. Aplinkiniai pradės tyčiotis ir juoktis. O jis to tikrai neištvers! Jis toks jautrus! Ir anksčiau buvo užsiminęs apie savižudybę.
Pamatęs, kas vyksta, tikrai gali padaryti ką nors baisaus sau ar kitiems. Pilna baimės ir abejonių nutariau visgi netylėti, kreiptys pagalbos į Jaunimo liniją.
Kreipėsi pagalbos
Parašiau laišką su klausimu, ką man daryti. Labai greitai gavau atsakimą, kuris skambėjo taip: „Labas. Rašai, kad Tavo pažįstamas vaikinas nori nužudyti kitus ir galbūt pats nusižudyti. Jis gali būti nusivylęs žmonėmis, jaustis išduotas, pykti ant kitų, gali norėti keršyti žmonėms už patirtas nuoskaudas. Jis gali jaustis pasimetęs, vienišas, išsigandęs, liūdnas, bejėgis savo beviltiškoje situacijoje, o vienintelį būdą, kaip to nebejausti, mato savižudybę.
Tačiau tuo pačiu metu jis gali turėti ir noro gyventi, nes dažniausiai norinčio nusižudyti tikslas – nebejausti, o ne numirti. Svarbu nepamiršti, jog apie savižudybę galvojantis dar nėra nusprendęs mirti, jis jaučiasi sumišęs, nemato kitų išeičių, tačiau giliai viduje neretai tikisi būti išgelbėtas, todėl praneša kitiems apie savo mintis.
Tavo pažįstamo pasakymas, kad nori žudyti ir nusižudyti pats yra rizikos ženklas ir į jį būtina reaguoti rimtai. Svarbu pasirūpinti pagalba tam žmogui, pasitariant su artimaisiais ar specialistais. Kalbėti apie savižudybę su pačiu žmogumi, kuris nori nusižudyti ir padaryti žalos kitiems, būtina, nes taip parodysi susirūpinimą juo ir suteiksi galimybę atvirai apie tai pasipasakoti.
Galimybė pasidalinti jausmais, atvirai pasipasakoti apie savo mintis, būti išklausytam nesmerkiant ir nemoralizuojant mažina kančią, kurią jis šiuo metu jaučia. Raginu nelaikyti visko paslaptyje, paprašyti pagalbos kitų žmonių, kuriais Tu pasitiki. Toliau gali reikėti profesionalios pagalbos.
Rekomenduoju Tau jį skatinti kreiptis psichologinės pagalbos, padėti tą pagalbą suorganizuoti arba net pasisiūlyti jį palydėti, taip parodydama savo palaikymą. Psichologų kontaktus pagal savo gyvenamą vietą gali rasti čia. Tavo pažįstamas vaikinas gali paskambinti mums į „Jaunimo liniją“ bet kuriuo paros metu nemokamu telefonu 8 800 28888. Budintis savanoris išklausys, palaikys sunkiu metu.“
Pyktį ištirpdė meilė
Šiame laiške aš kaip ir radau atsakymą, kaip man elgtis, bet jis manęs netenkino. Aš norėčiau visiško anonimiškumo, o jei kreipsiuosi į specialistus, jo nebus. Be to, ir pats jaunuolis niekada neis nei su manimi, nei su kitais už rankų pas gydytojus ir niekada neišdrįs savo tėvams pasakyti, kad nori žudytis.
Ir aš prisiėmiau atsakomybę. Niekur daugiau nesikreipiau pagalbos, o pati pradėjau intensyviai bendrauti su laišką man parašiusiu jaunuoliu. Norėjau jį geriau pažinti tam, kad suprasčiau, kokios bėdos jį slegia, kodėl jis toks piktas ant viso pasaulio ir kokia pagalba reikalinga. O bėdos jo, pasirodo, yra tikrai nemenkos ir jautrios sielos vaikinukui sunkiai sekasi su jomis tvarkytis.
Jis gal ir susitvarkytų, bet neleidžia gyvenimo sąlygos. Todėl jis ir kenčia. Su šiuo jaunuoliu mes jau bendraujame daugiau nei pusę metų ir tapome gerais draugais. Jo pyktis jau nėra toks kategoriškas, ir noras palikti šį pasaulį ne toks aštrus.
Gyvenimas po truputį šviesėja, ypač po to, kai jis įsimylėjo. O meilė – gražus dalykas. Ji skatina kurti, o ne naikinti. Tačiau aš nesu 100 procentų tikra, kad man visiškai pavyko suvaldyti situaciją, kad ištikus eilinei krizei jaunuolis ir vėl nepuls į depresiją.
Nelikite abejingi
Todėl ir rašau šį laišką su viltimi, kad jis jį perskaitys ir supras, kas jam vyksta, sužinos, kokios pagalbos gali tikėtis ateityje ir kur reikia kreiptis ištikus bėdai. Ir ne tik jis sužinos, bet ir panašiai mąstantys žmonės.
Supraskit – ką nors nuskriausti yra pats lengviausias kelias pabėgti. O tu pabandyk išlikti! Supyk ir pradėk kovot! O tas, kuris kaunasi, visada laimi net ir pralaimėjęs. Nes gyvenimo džiaugsmas nepriklauso nuo rezultato. Gyvenimo džiaugsmas yra procesas...
P.S. Jei jūs matote nelaimingą žmogų, o ypač jei išgirdot pagalbos šauksmą, nelikite abejingi! Padėkite! Patikėkite, ne visi norintys žudyti yra potencialūs nusikaltėliai! Tai tik pagalbos šauksmas! Vienišos niekam nereikalingos pasimetusios sielos šauksmas...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
