Skatina vaikščioti bėgiais
Vaiką suvažinėjo traukinys, o aš saviškiam toliau liepiu vaikščioti traukinio bėgiais.
Kaip man jaustis, kai esu priversta vaiką skatinti vaikščioti per geležinkelio pervažą ir nebijoti to daryti, arba eiti per kanalizacijos vamzdį, kur šlapia, purvina ir dar nemaža tikimybė sutikti narkomanus, kurie pritrūkę dozės arba perdozavę velniai žino, ką gali padaryti.
Graudu, tačiau su tokia realybe jau eilę metų tenka susidurti Zuikių gatvės gyventojams. Jei kas nežino, tai turim tokią „mažą“ problemą, kad susisiekimas su miestu galimas tik keliais būdais – einant geležinkelio bėgiais, lendant pro kanalizacijos vamzdį, arba darant 15 km lankstą automobiliu.
Tai, kas įvyko jaunam vaikinui Iešmininkų gatvėje, vos nepasikartojo mano sūnui. Taip, šių dienų vaikams įprasta, kad telefonai iš rankų nepaleidžiami ir akys įsmigusios į juos, o ausyse įkištos ausinės kriokia ant viso garso.
Būtent per tokį išsiblaškymą mano sūnus taip pat vos nepapuolė po traukinio bėgiais. Nežinau, kaip baisiai viskas buvo, kaip arti tas traukinys pravažiavo, tačiau sūnus grįžo namo visas drebantis ir ištiktas šoko.
Visuomet su vyru aiškinome, kad dairytųsi kertant geležinkelio pervažą, kad būtų atsargus, tačiau sūnus patyrė traumą, kuri privertė susimąstyti ir pačius.
Teko iš naujo vaikui skiepyti, kad nesinaudotų telefonu neatitraukiant akių, kad neklausytų muzikos visu garsu ir... Ir toliau liepiam vaikščioti per geležinkelio bėgius. Toliau kiekvieną dieną skatinam vaiką vaikščioti per geležinkelio bėgius, arba rinktis kitą alternatyvą – eiti per kanalizacijos vamzdį.
Taip išvengia narkomanų
Nes ten ne tik siaura, šlapia, purvina, bet tenka sutikti ir narkomanus, kurie traukia į taborą. Vienas toks susitikimas jau įvyko žiemą. Nežinau, kaip turi jaustis vaikas, kuriam kertant vamzdį, kurį jau taip sunku pasiryžti pereiti, turi prasilenkti su narkomanais, kurie klausinėja, ar vaikas neturi vieno kito euro...
Vienas toks incidentas žiemą ir sūnus daugiau bijo vaikščioti kanalizacijos vamzdžiu, todėl nuo to laiko vaikšto tik per geležinkelio bėgius, bet dabar bijo kirsti ir juos, o dar ši nelaimė...
Apie viešąjį transportą net nėra ką šnekėti – pirmas dalykas eiti iki stotelės kur kas toliau nei kirsti geležinkelio bėgius ar kanalizacijos vamzdį, o maršrutas driekiasi taip per aplinkui, kad tenka iš namų išvykti keliomis valandomis anksčiau, nes reiks daryti bent kelis persėdimus.
Kai sūnaus vos nenutrenkė traukinys, kai tik turiu galimybę, vežu į mokyklą automobiliu, arba prašau to padaryti kaimynų, bet ne visuomet išeina viską suderinti. Net jei ir pavyksta, tenka susidurti su kitais sunkumais – vietoj to, kad automobiliu pravažiuoti tiesiai, tenka daryti didžiausią 15 km lankstą.
Kiek reikės kryželių?
Po vakarykštės tragedijos neįsivaizduoju, ką man pasakyti vaikui – skatinti vaikščioti per kanalizacijos vamzdį ir tikėti, kad nebus sekančio susitikimo su narkomanais, ar stengtis mokyti saugiai lakstyti per geležinkelio bėgius ir melstis, kad sūnus grįš namo gyvas bei sveikas.
Ši problema tęsiasi ištisus dešimtmečius, rajonas plečiasi, gyventojų daugėja ir visi laksto per bėgius, tačiau miestui į tai nusispjauti. Kiek dar žuvusiųjų kryželių reikia prie bėgių, kad situacija taptų netoleruojama?
Praktiškai kiekvienais metais žūsta žmogus, kuris kerta geležinkelio bėgius ir palenda po traukiniu. Ar tikrai reikia laukti, kol po bėgiais palįs mano sūnus, ar kuris kitas vaikas?
Kol eilinį kartą valdžios žmogystos kažką bando daryti, labai noriu gauti patarimą, kurią blogybę rinktis – liepti vaikui vaikščioti per kanalizacijos vamzdį, ar per geležinkelio bėgius?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
