Dievino tėtį
Panašiai buvo ir man. Kol buvau miela mergytė, mamą tiesiog dievinau. O štai atėjus paauglystei pamažu išlindo dygliukai, pradėjau šiaušti keterą ir purkštauti. Sulaukus šešiolikos purkštavimas virto atviru maištu.
Tuo metu tėvai kaip tik išgyveno sunkias skyrybas. Abiems, ypač mamai, buvo labai sunku. Aš jai gyvenimo nė kiek nepalengvinau. Tėtį mylėjau ir dievinau net sulaukusi bjauriausio amžiaus. Atrodė, kad tėtis mane supranta geriau.
Jei reikėdavo leidimo kur nors išeiti su draugėmis, keliauti į vakarėlį ar su nakvyne pasilikti draugės namuose, visada klausdavau tėtės, nes žinojau – apie tai užsiminus mamai, prasidės: „Tau mokytis reikia!“. Žodžiu, matysiu zyliojimą kaip savo ausis. O tėtis kitoks. Ne tik išleis, bet dar ir pavėžės iki draugės namo. Todėl mamos neprašydavau, prašydavau tėčio.
Žinojau, kad užsimanius kokio nors niekučio, kosmetikos ar naujo rūbo, mamos beviltiška prašyti. Tuoj prasidės verkšlenimai apie tai, kad dabar mes neturime pinigų menkniekiams. Tėtis kitoks. Jis dosniai atvers piniginę ir aš gausiu ko panorėjusi.
Žinojau, kad tėtis nebars, jei kur nors užtruksiu ir negrįšiu iki sutartos valandos. Žinojau, kad tėtis nesukels skandalo sužinojęs, kad įsimylėjau ir draugauju su vaikinu. Žinojau, kad nesupyktų net jei pasisakyčiau su vaikinu ne tik už rankučių laikomės, mus sieja kai kas daugiau. Mama užmuštų sužinojusi!
Mamos ašaros siutino
Todėl tėvams skiriantis palaikiau tėtį visomis keturiomis. Į mamą žiūrėjau su ironija ir net priešiškumu. Kiekvieną jos pastabą priimdavau kaip asmeninį įžeidimą. Tai būdavo proga sukelti skandalą ir užbaubus „tu manęs nesupranti!“ trenkti kambario durimis.
Tuo metu aš pasąmoningai kaltinau mamą dėl skyrybų. Kaltinau, kad atėmė galimybę kasdien matytis su tėčiu. Maniau suprantanti, kodėl jie išsiskyrė. Na, kas galėtų ištverti su tokia nuoboda ir bambekle, kaip mano mama? Toje paniekoje mamai buvo ir nemaža dalis baimės. Bijojau užaugusi tapti tokia kaip ji. Nuobodžia ir nemylima.
Mamos ašaros mane siutindavo, o kai tėtis išsikraustė ir mamai prasidėjo depresija, aš ją atvirai niekinau. Panieką kėlė tai, kad ji nustojo prisižiūrėti. Panieką kėlė tai, kad ji nesitvarko, nejuda į priekį, kad nuleido rankas.
Jei pasakyčiau, kad su mama elgiausi bjauriai, tai nepasakyčiau nieko. Ignoruodavau jos paliepimus, namie tingėdavai net pirštą pajudinti ir nuolat priekaištaudavau. Tai tas negerai, tai kitkas ne taip.
Kai tėtis susirado naują draugę, tyčia pasakodavau mamai, kokia ta moteris nuostabi, nors iš tiesų ji man nelabai patiko. Kai tėtis klausdavo, kaip mama, atsainiai numodavau ranka. Ko tikėtis iš perekšlės?
Tuo metu jau studijavau Kaune (net nenutuokdama, kad tik mamos pastangomis baigiau dvylika klasių) ir sutikau žmogų, nuo kurio man nurovė stogą. Jis buvo vyresnis, turtingas, vedęs, bet man tarp ausų švilpė vėjai. Atsidaviau beveik nedraugavusi. Tėtis žinojo, tik nusijuokė. Mamai nieko nesakiau, žinojau – pasius, oi pasius!
Netikėta tėvų reakcija
Mes nesisaugojom, meilužiui nepatiko su apsisaugojimo priemonėmis, ar verta sakyti, kad santykiai gana greit baigėsi nėštumu?
Brangusis atsižegnojo nuo manęs ir net prigrasino – jei lįsiu į jo gyvenimą, sugebės susitvarkyti taip, kad nei manęs, nei to „benkarto“ (taip pavadino manyje užsimezgusią gyvybę) niekas niekada neras. Liepė susikrauti daiktus ir dingti iš buto, kurį nuomojo man.
Tada aš rimtai išsigandau. Neturėjau pinigų nutraukti nėštumą, likau gatvėje. Apsipylusi ašaromis nuvažiavau pas tėtį ir... buvau išvaryta iš jo namų.
Sėdėjau parke, netoli tėčio namų. Į galvą lindo baisios mintys. Pro šalį gatve švilpė automobiliai ir aš svarsčiau: vienas žingsnis ir viskas išsispręs.
O tada paskambino mama. Tėvas jai viską išklojo. Mama pasakė: „Atvažiuok“. Apsipyliau ašaromis. Blioviau pasistūgaudama.
Pasitiko mane, apsikabino, glostė galvą, kaip mažytei. Mama pasakė, kad viskas bus gerai. Kad pagimdžius ji apsiims prižiūrėti anūką ar anūkę, kol baigsiu mokslus ir atsistosiu ant kojų. Kad svarbiausia dabar – nesijaudinti. Pasakė, kad jei galėtų nutverti tą vyrą, savom rankom jį uždusintų. Pasakė, kad esu ne viena.
Nežinau kaip būtų susiklostęs likimas, jei ne mamos pagalba. Ji dalyvavo gimdyme, ji padėjo susitvarkyti ir pirmosiomis dienomis, ir vėliau. Tik jos stiprybės, meilės ir paramos dėka aš sėkmingai baigiau mokslus. Tik jos pagalbos dėka aš radusi darbą galėjau įsitvirtinti ir man nereikėjo sukti galvos, kur padėti sūnelį, kol nebuvo vietų darželyje ir vėliau, kai jis sirgdavo. Tik jos dėka sugebėjau išsaugoti santykius su tėčiu, nors buvau įskaudinta iki širdies gelmių.
Ačiū, mama. Mylėjai mane tada, kai buvau neverta tavo meilės. Mylėjai mane ir priėmei tada, kai likęs pasaulis atsuko man nugarą. Lenkiuos iki žemės, mama.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
