Galvojau, kad savo vaikiną pažįstu kaip penkis pirštus. Žinau apie jį viską. Pomėgius, silpnybes, gerąsias ir silpnąsias charakterio puses. Kai mano mama ironiškai šypsodama pasakydavo, kad reikia kartu pagyventi ir tik tada daryti išvadas, raukydavausi. Mes susitikinėjam trejus metus, kokie jau čia siurprizai!
Pagyvenus romantika dingo
Ankstyvą pavasarį susižadėjome, išsinuomojome butą. Džiaugiausi, kad pradedame bendrą gyvenimą. Maždaug dvi savaites.
Pradėkime nuo maisto gaminimo įgūdžių. Kad mano brangusis negali pasigirti kulinariniais sugebėjimai žinojau jau seniai, bet... tik vėliau supratau – tam, kad neliktų alkanas, reikia ne tik pagaminti maistą, o dar ir pasakyti, kur jis padėtas. Ir palikti smulkias instrukcijas, ką su juo daryti.
Kitaip (nors šaldytuve stovi lėkštė kotletų, salotos, kurias tik aliejumi užpilti) neras ir virsis į gumulą sulipusius prekybcentrio koldūnus. O paskui skųsis, kad skauda skrandį.
Antra, tai jo daiktai. Kas sako, kad apsigyvenus su mergina, visus įmanomus paviršius užpildo jos daiktai, niekada nerankiojo po kampus išmėtytų vyriškų kojinių.
Kas taip sako, tam tikriausiai nereikėjo kiekvieną rytą lakstyti kaip be galvos ir ieškot brangiausiojo automobilio raktų, buto raktų, dokumentų, mobilaus telefono. Mano vaikinas buvo nepajėgus rasti šių dalykų net tada, kai jie gulėdavo pačioje panosėje.
Nekalbu apie priminimus. Primink, kad man susitikimas, primink, kad apdrausčiau automobilį, primink, kad sumokėčiau už telefoną, primink, kad nuimčiau grynų pinigų, primink, kad užsukčiau į parduotuvę.
Trečia, tai santykiai su kompiuteriu. Kasdien, po darbo, nutrenkęs daiktus į kampą jis įleisdavo šaknis į kėdę. Žinojau, kad mėgsta žaisti, bet ilgainiui tai pradėjo užknisti. Prašai ką nors padaryt, o jis – aklas ir kurčias. Prilipęs prie monitoriaus, pleškina kažkokias šaudykles, nors jau dešimt kartų sakei, kad išneštų šiukšles.
Ketvirta, tai totalus nemokėjimas elgtis su pinigais. Nežinau kaip ir kam, bet jis sugebėdavo iššvaistyti savo atlyginimą per savaitę. Nors žinojo, kad reikia mokėti už nuomą, pirkti maistą, pirkaliojo visokias nesąmones, o paskui zyzdavo kaip mes čia taip vėl neįtilpom į biudžetą.
Priekaištai dėl tvarkos
Pastebėjau, kad mano brangusis apskritai nelabai susigaudo, kiek pastangų kainuoja buitis. Jam atrodė, kad drabužiai patys išsiskalbia, susilygina ir sugula į spintą. Dulkės pačios nusivalo, grindys išsiurbia, o maistas pats atkeliauja į namus, pasigamina ir pasitiekia. Šiukšlės pačios išeina iš namų ir įkrenta į konteinerį. Nuoma pati susimoka, komunalinės paslaugos taip pat.
Net neįtariau, kad vyrai tokie gležni. Ir taip nesugeba savimi pasirūpinti. Balandžio pradžioje darbo reikalais išvažiavau į komandiruotę Lenkijoje. Mano brangusis liko vienas ir suslogavo.
Skambino man kas pusę valandos! Kokius vaistus gerti nuo temperatūros? Ką daryti, jei užsikimšo nosis? Ką daryti, jei ašaroja akys ir skauda galvą? Skambino iš vaistinės, kad padėčiau išsirinkti karščiavimą mažinančius vaistus... ir skundėsi. Vis skundėsi, kaip jam siaubingai bloga. Galvojau jei jau taip, tikriausiai mano vyriškis vaduojasi mirtimi.
Atsisakiusi man priklausančios nakvynės viešbutyje, visa ant nervų, bijodama rasti vidury kambario atšalusi kūną, alpėdama iš nuovargio parlėkiau į namus ir... radau jį kuo puikiausiai besijaučiantį, ramiausiai sėdintį prie kompo, apsikuitusį iki ausų. Jis nesugebėjo net suplauti indų! Kaip kartu ryte gėrėme kavą, taip puodeliai ir liko stovėti ant stalo. Stovėjo keturias dienas. Ką jau ten kalbėti apie lovų klojimą ar dulkių valymą.
Reikėjo antros mamos
Iki tol, kol pradėjome gyventi kartu, aš nežinojau, kad jis mane priims ne kaip lygiavertę partnerę, o kaip nemokamą tarnaitę. Negena to, kad pats nesivargino tvarkytis, tai dar ir pradėjo kelti pretenzijas. Nors iš darbų grįždavom vos su pusės valandos skirtumu, pravėręs duris susiraukdavo – kodėl ant stalo dar negaruoja vakarienė? Kodėl namuose bardakas?
Bet bjauriausia bendro gyvenimo dalis, tai tie kartai, kaip pas jį ateidavo draugeliai. Po savęs tie iš pažiūros rimti solidūs vyrai amžinai palikdavo visišką kiaulidę, o mano brangusis nė karto nepasisiūlė jos sutvarkyti.
Kai užpykusi pasakiau, kad nenoriu jo kompanijos daugiau matyti mūsų namuose, iškart pasišiaušė: tu tokia, anokia, nori manęs tik sau, nori viską kontroliuoti ir t.t.. Žodžiu, negana to, kad kenčiau jų betvarkę, dar ir likau kalta.
Galų gale nusprendžiau – jei jau nepadeda įkalbinėjimai ir prašymai, imsiu gudrumu. Kitaip jis nieko neišmoks. Jo daiktų daugiau nerankiojau, raktų neieškojau. Jei valgydavom, demonstratyviai išsiplaudavau tik savo indus.
Ir kuo viskas baigėsi? O gi paprastai. Jis vėl pasiuto, kad atsisakau šokinėti apink, pasakė – esu nesugyvenama. Iš manęs niekada nebus geros žmonos.
Pasirodo, mūsų požiūris į tai kas yra gera žmona labai skiriasi.
Aš į gyvenimą kartu žiūrėjau kaip į partnerystę. Jis į mane žiūrėjo kaip į mamos pakaitalą. Pasakiau, kad nesutinku jam būti antra mamyte.
Neliko nieko kito, kaip tik mano iniciatyva pasukti skirtingais keliais. Jau kuris laikas santykių nepalaikome. Ir tiesą sakant pradedu tuo džiaugiuosi.
Tik bijau, tokia patirtis mane ilgam atgrasė nuo buvimo „žmona“. Jei dauguma vyrų dvidešimt pirmame amžiuje taip įsivaizduoja idealią žmoną, tikriausiai taip ir liksiu netekėjusi.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
