Rūpinasi kitais
Aš išvis nesuprantu, ką tai reiškia. Pagal kitų nuomonę, subobėja visi, kurie linkę rūpintis ne savim, o kitais. Nenuostabu, kad atkreipia dėmesį, kaip gyvena kiti, nes juk vien savo daržo nežiūrėsi, taip nepilietiška, todėl mes ir žiūrim, kaip gyvena kaimynai, o jeigu jie ką nors blogai daro, kodėl aš negaliu pasakyti?
Aš turiu akis ir matau. Kodėl man tylėti, kai, pavyzdžiui, vaikai rėkauja tarpusavyje ir keikiasi. Vakar parduotuvėje mačiau, kaip mama pastatė vaiką į eilę, o pati nubėgo kažką pasiimti pamiršusi, eilė pasistūmėjo, o tas vaikas nesugebėjo krepšio į priekį pastumti, jis su koja paspyrė į priekį, jau visai...
Negali pasilenkti, paimti krepšio. Taip negalima. Vaikai turi žinoti, kas yra galima ir kas negalima. Todėl aš jam ir pasakiau. O mamelė atlėkusi pradėjo rėkti, kam aš priekabiauju prie vaiko.
O kodėl aš negaliu pasakyti, jeigu jis blogai daro? Tėvai juk nesako nieko, jiems labiau savi reikalai rūpi. Čia pilietiškumo reikalas, dabar žmonės išsigimę, tik savęs žiūri, nieko nemato aplinkui, o mes turim akis ir matom. Anksčiau žmonės labiau viską matydavo ir pasakydavo, tik dabar visi labai individualistiškai pradėjo elgtis, o kas turi akis, iškart yra apšaukiamas.
Čia dar nieko. Žinau keletą kaimynų ir bendradarbių, kurie susidėję gyvena. Ir aš turiu būti tokia labai liberali, negaliu pasakyti, nors turiu akis ir gyvenimišką patirtį, žinau, kad tokie sugyventinių gyvenimai būtent moteriai yra nepalankūs.
Moterims yra motinystės instinktas ir jų biologinis laikrodis tiksi. Gal jos pačios tos nesupranta. Bet kai sugyventinis išeis ir jos sukurs šeimą, vaikus gimdyti gali būti vėlu. Tai kodėl aš negaliu pasakyti?
Ar kiek aš matau, kad bendradarbis vyras turi meilužę, ją vedžiojasi į darbo vakarėlius ir pristato kaip savo „žmoną“, nors aš puikiai žinau, kad jis turi tikrą žmoną, bet kai pasakau lygiai taip pat, kaip ir minėtuose straipsniuose, aš būnu išvadinta davatka ir dar tokiais epitetais, kurių čia neišdrįsčiau parašyti.
Kitų intymus gyvenimas
Kažkodėl turiu jaustis kalta, lyg ir turėčiau išsižadėti savo vertybių, kurias straipsnių autoriai nepagarbiai vadina „suopračiais“, čia kaip paaugliai turėjo tokį posakį „paniatkės“. Aš turiu tvirtas moralines vertybes, kodėl turėčiau tylėti?
Ar vien todėl, kad kai kurie individai neišvadintų manęs pletkininke, kuriai rūpi kitų žmonių intymus gyvenimas? Rūpi, labai rūpi, nes aš esu pilietiška, jeigu aš galėčiau kažką pakeisti, aš kryžium atsigulčiau, kad mūsų Lietuvoje, Marijos žemėje, tokių dalykų nebūtų.
Kaipgi, kai vyksta tokie dalykai, aš galiu džiaugtis gyvenimu? Išvis, kas per mada dabar atėjo, kad visur rašoma, džiaukis gyvenimu, išnaudok savo naudai kiekvieną minutę. Gyvenimas nėra vien tik džiaugsmas. Jame daug skausmo. Tik kvailiai džiaugiasi gyvenimu, labai save myli. Reikia mylėti artimą, o ne save. Reikia džiaugtis tuo, ką turi ir nereikia norėti kažko.
Dabar motinos, turinčios vaikų, numeta juos auklėms, seneliams, kad galėtų „pasidžiaugti gyvenimu“, motina ir tėvas važinėja po visokius Maldyvus, Indonezijas, užuot vaikų žiūrėję ir dar perkasi visokius skudurus, čia dar nieko, visokia „plastinė chirurgija“ ir taip toliau. Tai kainuoja, todėl užuot gyvenę paprasto žmogaus gyvenimą iš savęs statote nežinia ką, plėšotės dėl kiekvieno uždirbto euro.
Nereikia džiaugtis gyvenimu, nes nežinai, kokia bėda tave gali užpulti. Į kiekvieną, kuris „džiaugiasi gyvenimu“ aš žiūriu įtariai. Toks žmogus savyje turi daug puikybės, neužslopintą EGO. Toks žmogus yra negeras. Ir aš tikrai pasakau, nes aš matau, nes gal tik pasakydama padėsiu tam nelaimingam žmogui savo EGO nužudyti, gal supras, o jeigu nesupras, aš žinosiu, kad savo aš padariau. Tai kodėl aš turėčiau tylėti?
Vyras nesupranta
Aišku, komentatoriai supuls kaip skėriai ir ims man dėstyti savo. Bet aš pasakysiu. Gyvenimu galima džiaugtis paprastai, kai kam nors ką nors gero padarai. Galiu net pasigirti. Šiemet ant palangės daug pipirų daigelių priauginau, man jų per akis. Aš eidama kur nors vis pasiimu kelis.
Parduotuvėje moku už prekes ir kasininkei paduodu užaugintą daigelį, tiesiai sodink į šiltnamį ar ant palangės irgi užaugs, o kokį natūralų prieskonį į sriubą turėsi, pagardinti salotas irgi pats tas.
Kasininkė irgi naujos kartos, nesupranta, ko aš čia jai duodu, nustemba. Bet kai patikinu, kad nieko man iš jos nereikia, ji nusišypso, padėkoja. Štai, kur gyvenimo džiaugsmas, kai kitas žmogus tau didelį ačiū pasako, o ne visokios kelionės, manikiūrai-pedikiūrai, baseinai ir saunos. Čia yra tuštybė. O aš tikrai, kai apdalinau savo daigeliais, labai džiaugiausi. Mano vyras nesupranta manęs, sako ko čia švaistausi, bet ai, vyrai jie nesupratingi.
Smagu ir gera bendrauti tokių kaip aš pati rate, jei ką ir apkalbame, tikrai ne iš blogos valios. Tiesiog daug negerovių ir mes norime išsikalbėti, todėl ir išeina kalba apie vieną ar kitą asmenį, bet blogo niekam nieko nelinkime.
Ggali elgtis paprastai, nebijoti nusikeikti, patogiai atsisėsti nebūtinai labai tiesiai, bet taip, kaip tau patogu, jei ir prisivalgai, niekas nesmerks ir nevadins valgymo ėdimu. Jei ką ir pakalbėsim, tai tik pelnytai pasmerksim, bet mušti neisim.
Taigi, nereikia šitaip tyčiotis. Viskas čia gerai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
