Nuotakos užuomina apie vokelį įsiutino: „Kam tada kviesti, jei neišmaitini“

Prieš pat vestuves surengėme būsimai nuotakai mergvakarį ir ji pradėjo guostis, kone raudoti, kiek viskas daug kainavo, kaip jie su savo išrinktuoju nebeturi pinigų, sėdi pliki basi. O galiausiai taip visiškai be jokio gėdos jausmo užsiminė, kad dėl to vestuvėse iš svečių tikisi vokelių bent su 300 eurų. 

Na, žinokite, čia ir neišlaikiau. Vestuvių dovanų vertę nustatyti yra mažų mažiausiai žema. Nes viena pora galbūt išgalės į tą vokelį įdėti 50 eurų, kiti ir tuos jos prašomus 300! Bet nuotakai pradėjau prieštarauti, kad ne visi tokias sumas gali dėti į vokelį. 

Tada man nuotaka rėžė į akis: „Tu įsivaizduoji, kiek tokioje vietoje kepsnys ir taurė vyno kainuoja? O kur dar grupė, didžėjus, fejerverkai. Jei visi neš po 50 eurų, tai šventė neatsipirks, sėsim į skolas ir kreditų nebeišsimokėsim“.

Nutylėjau, žinoma, nieko nebesakiau. Bet aš nesuprantu, kam tada šventę rengti, jei neišgali svečių išmaitinti? Kam tada muzikantus kviesti? Aš suprantu, kad visi nori tokių dovanų, kad svečiai ne tik padengtų visus kreditus ir išlaidas už kepsnius ir dainas, bet dar ir pridėtų tiek, kad liktų jaunavedžių būsto įnašui.

Nesuprantu šiuolaikinės mados – rengti didingas vestuves, nors visai joms neturi pinigų. Čia kažkoks sovietmečio palikimas pasirodyti esantis geresnis nei esi. Ir kokia čia mada pasipinigauti iš kitų žmonių, jei jie patys tų pinigų nelabai turi?

Na, žinokite, pasakysiu jums atvirai, man toks išskaičiavimas atrodo chamiškas. Gal geriau tada tuoktis ir kelti kuklesnes vestuves, kurioms nereikėtų kreditų? Kodėl svečiai turi visas išlaidas apmokėti? O jei jau mes apmokam visą šventę, mokam 300 eurų, gal tada galim ir muziką užsakinėti?

Kad pagal mūsų skonį derintų patinkantį atlikėją, staltieses ir meniu, o ne pagal jaunavedžių? Na, kaip kad eitum į kokį pramoginį renginį ir už įėjimą ir patirtas pramogas susimokėtum bilietą? Ar tokia svečių sąlyga jaunavedžiams labai patiktų?