Automobilio laukiau ilgai. Galiausiai atvažiavo. Įsėdau su savo sutvarstyta koja, kurios vairuotojas greičiausiai ir nematė. Išgirdęs, kad reikės važiuoti trumpą atstumą, jis garsiai nusikeikė.
Nesupratau, kas nutiko, kol nepradėjo mėtyti užuominų.
„Taigi jauna esat, ko nevaikštot pėstute. Netoli jums, kam dar kviečiat mašiną?“ – rusiškai lyg sau, lyg man kalbėjo vairuotojas.
Paaiškinau jam, kad iš poliklinikos su skaudančia koja sunku eiti, be to, nėra taip jau arti, pėstute apie dvidešimt penkias minutes, o su skaudančia koja – dar ilgiau. Visuomeninis transportas pro mano gyvenamąją zoną nevažiuoja, nes gyvenu centre, kur autobusų ir troleibusų maršrutai man visai nepalankūs.
„Tai dviračiu reikia važinėti, gražūs orai, kam tuos taksistus kviesti?“ – neatlyžo vairuotojas.
Dar kartą paaiškinau, kad su sužalota koja nei dviračiu, nei pėstute negaliu šiuo metu. Nors šiaip su dviračiu dažnai važinėju, jei tik orai ir sveikata leidžia.
„Būčiau žinojęs, kur gyvenat, net nebūčiau važiavęs. Ir taip niekas nenorėjo pas jus važiuoti. Mums adreso niekas nesako, kur reikia žmogų vežti, jei būtų pasakę, tai būtumėt galėjusi eiti pėstute, niekas jūsų nebūtų važiavęs paimti“, – pratrūksta galiausiai vyras.
Paklausiau, kodėl?
„Kad neapsimoka, ligoniai niekada toli nevažiuoja, iki namų ar vaistinės pakeliui. Už porą eurų mums dirbti nesinori“, – pradėjo rėkdamas raudonuoti vairuotojas.
Turėjau pasijausti kalta, kad gyvenu per arti iškvietimo taško, arba kad esu ligonė. Tuomet paklausiau, kokia kelionė ir už kokią sumą tuomet jiems apsimoka?
Taksistas pradėjo mykti, kad bent jau 5 eurai, o dabar už 2–3 tai jau niekas nenori važiuoti. Tuomet tyliai sau pasvarsčiau, kad 2–3 eurai yra 10 litų. Kiek pamenu, tokia kaina kažkodėl seniau visus tenkindavo. Netgi už 3 litus, tai yra už 1 eurą veždavo. Gerai, dabar euras, viskas pabrangę.
„Bet juk jūs mane vežėte tris minutes, minutės įkainis – euras. Gal nėra taip jau blogai?“ – kažkaip bandžiau save teisinti.
„Bet kol dar atvažiavau iki jūsų, kiek sugaišau. Gerai kiti ir nedarė, kad nepriėmė jūsų užsakymo. Daugiau tikrai niekad pas ligonius nebevažiuosiu“, – rusiškai keikėsi vyras.
Dar kažką bandžiau sakyti apie taksi įkainius, kad tokie yra oficialūs ir, matyt, visiems tinkantys, bet vairuotojas manęs jau nebegirdėjo. Tik žėrė rusiškus keiksmus, kurie, net ir kvailam buvo aišku, kad buvo siunčiami mano adresu.
Jaučiausi siaubingai pažeminta. Kalta, kad Vilniuje ne vaikštau, o važinėju taksi, kalta, kad gyvenu ne taip toli, kad apsimokėtų taksistui, ir kalta, kad ligonė esu, nes tokie visai taksistams neapsimoka. Turbūt ateityje teks vaikščioti pėstute arba rinktis pavežėtojus, ar prašytų giminių, nes tokio pažeminimo daugiau nebenoriu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
