Pasiūlė numerį
Kalbu apie tuos, kuriems mirusieji ir jų išlydėjimas amžino poilsio vieton yra darbas – apie laidojimo namus. Spaudoje ne kartą teko skaityti, koks tai pelningas „biznis“, kai medikai ar pareigūnai iškviečia konkrečius gedulo namų atstovus.
Tą jautrią akimirką, kai mirusiojo artimieji skendi ašarose ir bando suvokti, kad jų artimas žmogus mirė, kažkodėl atvyksta suinteresuotos įstaigos katafalkas ir paima mirusįjį. Be jokio pasirinkimo teisės artimiesiems patiems išsirinkti šarvojimo vietą. Su tuo cinizmu susidūrėme ir mes.
Mama mirė naktį, miegodama – nuo ją kamavusių ligų ir visą gyvenimą vartotų vaistų pavargo plakti širdis. Ryte, radę mirusią Mamą iškvietėme policijos pareigūnus ir medikus. Buvo konstatuotas mirties faktas.
Ir štai nuo šios vietos prasideda nemaloni istorija, apraizgyta melagystėmis. Greitosios medicinos pagalbos vairuotojas artimiesiems duoda lapelį su parašytu telefono numeriu, kuriuo reikia pasiskambinti, kad mirusiąją išvežtų ir paruoštų šarvojimui.
Išvežė ne į morgą
Paklaustas, ar paskambinus šiuo telefono numeriu kūnas bus nuvežtas į morgą, patikina, kad taip. Telefono numeris yra tik vienas, tad akivaizdu, kad artimieji šiuo melu patiki ir skambina nurodytu numeriu. Staigiai prisistato automobilis, kūną išsiveža. Ir tada išaiškėja, kūnas išvežtas visai ne į morgą, kaip buvo pažadėta. Ir dar išaiškėja nemaloni tiesa: kūną išvežti galima greitai, o atsiimti – sunku.
Kūnas atsiduria vienuose Mažeikių laidojimo namuose. Kol artimieji bando šių laidojimo namų atstovui paaiškinti, kad jie neplanuoja velionės šarvoti minėtuose laidojimo namuose, vyksta pačių geriausių pasaulio derybininkų aplodismentų vertas pokalbis.
Šių laidojimo namų atstovai primygtinai kviečia atvažiuoti ir savomis akimis įsitikinti, kad jų šarvojimo salė patiks. Deja, ne visų skoniai sutampa. Artimiesiems nepatinka salė. Ir ką išgirstame? Nepatinka salė – pasiimkite mirusiąją ir važiuokite, kur tik norite. Nenorite? Prašote palaikyti per naktį, kol kūną atvyks paimti kitų laidojimų namų atstovas?
Žinoma, bet tokiu atveju duokite ir mums uždirbti – pirkite iš mūsų karstą, drabužius, kūno sutvarkymo ir paruošimo paslaugą. Sakyčiau – iki šios vietos viskas logiška. Tai yra pelno siekianti organizacija, kurios tikslas – generuoti pinigus. Artimieji sutinka su šiomis sąlygomis.
Atvėrę karstą išsigando
Kitą dieną laukiame šarvojimui atvežamos Mamos į tuos Mažeikių laidojimo namus, kuriuos pasirinkome patys. Pasirinkome ne dėl to, kad jie mus kažkaip papirko ar saldžiais pažadais apžavėjo. Ne. Pasirinkome dėl to, kad įsitikinome jų profesionalumu, kai gražiai sutvarkė prieš metus po sunkios ligos mirusį Tėtį.
Jie savo darbą atliko nuoširdžiai ir kokybiškai – Tėtis karste atrodė tiesiog kaip miegantis.
Tad kitą dieną sulaukiame Mamos kūno, kuris atvežamas karste. Sumokami pinigai už suteiktas paslaugas. Atveriame karstą ir išsigąstame. Kyla mintis, kad kažkas tiesiog piktai pajuokavo.
Norisi retoriškai paklausti šių laidojimo namų direktoriaus: „Ar Jums patiems būtų malonu žiūrėti į karste gulintį savo artimą žmogų, kurio išvaizdą, praėjus parai po mirties, jau stipriai paveikė po mirties vykstantys procesai?“
Jų galėjo ir nebūti, jei būtumėte kūną tinkamai sutvarkę. Nereikia būti mediku, kad suprastum, jog seno žmogus kūnas, kuris šarvojamas porą dienų (nes kitaip į laidotuves nespės artimieji iš kitų šalių), turi būti paruoštas, kad artimiesiems nebūtų dar skaudžiau žiūrėti į karste gulintį artimąjį.
Minėtų laidojimo namų direktorius kratosi atsakomybės ir aiškina, kad velionė tinkamai paruošta šarvojimui. Tebūnie tai jo sąžinės reikalas, nors mums ir labai skaudu dėl tokio ciniško požiūrio. Mirusiąją teko vežti sutvarkyti į kitą įstaigą. Deja, po mirties buvo jau praėjusi para, ir mes patys puikiai supratome, kad net po šių gelbėjimo procedūrų Mama karste neatrodys mieganti, kaip kad prieš metus atrodė Tėtis...
Koks šios istorijos moralas? Niekada nepasitikėkite asmenimis, kurie, naudodamiesi Jūsų sielvartu ir nesugebėjimu tą akimirką logiškai mąstyti, kiša Jums į rankas popierėlį su parašytu telefono numeriu.
Laidojimų namų biznis yra labai pelningas, o konkurencija tokia nuožmi, kad kartais paminami žmogiškumo principai. Ir nesvarbu, kas tu – ar meluojantis ir dėl to nė kiek neraudonuojantis greitosios medicinos pagalbos darbuotojas, ar laidojimo namų direktorius. Tik čia, skirtingai nei pvz. apsinuodijus čeburėku, niekam nepasiskųsi. Nes mirusieji nekalba. Skauda tik artimiesiems – ne tik dėl artimojo netekties, bet ir dėl tokių įstaigų cinizmo palydint mylimą žmogų į jo paskutinę kelionę.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
