Turiu ir aš uošvę, kuri norėjo ir net bandė mane paversti geriausia drauge. Apipildavo dovanomis, domėdavosi vien manimi, negailėjo pagyrų namuose ir prie svečių. Bet kai likdavome dviese, ji puldavo dalytis savo asmeninėmis bėdomis, atvirais pasakojimais, nuoskaudomis dėl vyro ir vaikų.
Ir tada mes pasiekėme ribą. Ji su visomis detalėmis papasakojo, kaip pastojo, laukėsi ir pagimdė mano vyrą. Kaip iškart po gimdymo jautėsi, kaip vyras į ją žiūrėjo ir kaip vos po kelių mėnesių gimdymo ji vėl pastojo.
Aišku, tas „pastojimo procesas“ buvo jai skausmingas, nemalonus. Juk dar nespėjo atsigauti po nėštumo ir gimdymo, o čia jau vėl... Ir kokios ji mano reakcijos tikisi po tokio pasakojimo?
Susiję straipsniai
Pritarimo, guodimo, prašymo dar detalių atskleisti? Tikrai ne. Man buvo nemalonu klausytis. Ir ne todėl, kad esu kukli ar jautri, ne, bet apie savo vyro „sukūrimą“ nesinori klausytis.
Mes nesam draugės, kad tokiais dalykais dalytis. Aš su jumis bendrausiu tik tiek, kiek reikia iš mandagumo, nes turiu savo šeimą, kurios niekada niekas neatstos. Dabar net vengiu vakarų, kuomet liktume su uošve dviese, nes vėl klausytis, kokius vaistus ji vyrui duoda, koks jų intymus gyvenimas ir prisimint savo vyro pradėjimo istoriją – man mažiausiai norisi.
Atvirai – apskritai nesinori. Marčios neskirtos būti geriausiomis draugėmis ir nereikėtų jų tuo apkrauti, nes santykiai nuo pagarbių ir malonių per vieną vakarą gali virsti pareiga ir nejaukiu buvimu.
Žinau, kad tai nėra baisiausias pavyzdys, bet tikiu, kad su tokia problema susidūrė ne viena. Mielos moterys, išlaikykit sveiko proto ribas.